Meldžiu, dangau, neleisk uždžiūti žemės įsčioms –
Lyg dykumoj  vagas pakilęs vėjas pusto.
Prašau nedaug – bent retsykiais palyki.
Čia, Lietuvoj, lietus dabar stebuklas?
Tačiau paerzinę praplaukia debesynai,
Perkūnas tolimas lyg bardamas nudunda.
Giedra diena ir vėl vagas džiovina, 
Nes argi dangui rūpi maldos, skundai?
Iš vargo, darbo – tuščio pilvo lūkesčiai,
Suskirdę vagos vėjų nuolat pustomos.
O pilnatis į žemę žiūri rūsčiai,
Nors žemės įsčioms tik lietaus betrūksta.