Leiski, Dieve, sutikti minioj
Užsislėpusį pilką šešėlį, kurs liudys Tave,
Kai stabdys kelyje 
Atsiradusios EGO ribojančios seklumos.
Te jis klausia,
Kodėl aš naštos nepakėliau?
O jeigu ir kėliau, 
Ar mudu su juo ne panašūs lyg dvyniai, lyg smiltys dvi esam?
Aš tikiuos praregėti
Ir ašarom pilką šešėlį nuprausti – 
Lai glėbys atsivers,
Lai įleis spindulių į jausmus užrūdiję langinės,
Lai betylantys tvinksniai
Varpais tilindžiuoja ir gaudžia,
Nes ką pilkas šešėlis atvers,
Gali džiūgaut Tave jog pažinęs.
Vėl išplauksiu Tavęsp vis artyn,
Šios būties apgiedodama gelmę,
Bet lėkštų blizgesių nesigviešusi ir ne apakus.
Leis sutikti šešėlį minioj,
Nors nebus lengva kilti ir kelti – 
Lai ties EGO riba nesibaigia tikėjimo takas.