Pradinis gyvenimo kelias – klotas ne rožėmis –
Laikmetis augino pakelės piktuosius dyglius,
Saulės nugairintą drobulę dėliodavai klostėmis,
Saulėlydyje nuo kalno regėdavai tėviškės tolius...
Gimtinės laukai trumpa atgaiva basoms kojoms,
Žvilgsniui žaliuojantys kloniai, tolumose miškai,
Sugrįžimo takai seniai senai užžėlę ir tu žinojai –
Netekties jausmas tarsi akmuo slėgė krūtinę – amžinai.
Prisiminimai vis dygsta ir dygsta, nors jų nenori, negeidi
Kaip šalnoje pavasario saulės keliamas liaunas daigas,
Deja, tavosios atminties blyksniai nykūs, trumpi,
Nors gyvenimo kelias pakankamai vingiuotas ir ilgas.
2019 m. gegužė
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2019-05-23 15:02:20
Prasmingos ir jautrios eilės pamąstymui.
Ko gero daugumai gyvenimo kelias būna klotas ne vien tik rožių žiedais, bet ir dygliais. Visais laikais taip buvo, kad pasaulyje šalia rojaus egzistavo ir skausmas, o kai kam ir pragaras. Juk ne veltui sakoma, kad visur gerai, kur mūsų nebuvo ir nebus. Eina lakas ir viskas nutolsta gyvenime bei atminty.