Gyvenimas ne sau

Ar mūsų vienišystės kaip negyvos žuvys –
Vis išsiduoda, kai išplūsta į paviršių.
Niekingas sliekas – krutantis liežuvi,
Kai džiaugsmingiausi įspūdžiai numiršta,
Kai žodžių kevalus ir žarstome, ir barstom,
Vis pavaidindami, jog dar neišprotėjom.
... tavoji pusė atgulė į karstą,
Šalia neliko ryto pribuvėjų.

Ilgiesi smulkmenų – garuojančios arbatos
Sodrios pilnatvės, kai nereikia žodžių,
Bet būti gyvu niekas nebeprašo,
Tik skausmas gedulo kiekvieną dieną skrodžia,
Kol kaip negyvos žuvys mūsų vienišystės
Būties kertes savu dvoku smardina.
Kažin, ar protas – ne po žemėm lįsti
Ir kiek sopėti? Vienas Dievas žino...

Matyt, tam, likusiam, pati sunkiausia priedermė – 
Garbingai liudyt didį jausmą buvus.
Vėliavnešiams šiukštu mirties norėti – 
Vaikų pavidaluos gyvybės versmės srūva.
Nijolena

2019-05-18 06:55:55

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2019-05-20 21:20:21

Įdomios ir prasmingos mintys.
Kol vaikams bent pusėtinai sekasi, tada ir ta vienišystė nėra tokia baisi. Tačiau būna ir kitaip...





 

Sukurta: 2019-05-18 18:43:23

Liuks

Vartotojas (-a): daliuteisk

Sukurta: 2019-05-18 09:58:05

„Ilgiesi smulkmenų – garuojančios arbatos
Sodrios pilnatvės, kainereikia žodžių
Bet būti gyvu niekas nebeprašo..."