Sugestyvus dienoraštis – 8;

 Tegu gaideliai baltus žirnius kulia...
 
 Galbūt dar ne laikas tarti, kad  daugiausia nesąmonių savo daliai susigriebia poezija, tačiau apie tai pamąstau tik po daug metų, kai pirmą kartą gebėjau perskaityti:
Du gaideliai, du gaideliai
baltus žirnius kūlė...
  Nepatikėjau, kad jie taip sugebėtų. Tuomet į talką atskubėjo daina. Tačiau vis tiek norėjosi gaidelius prie darbo pamatyti savo akimis. Dabar jau tenka manyti, kad buvo toks metas, kai ir aš, Pranucis, kažkam parūpau būti stebėjimo vienetu. Ir manyje kažkokios apraiškos kažką sudominusios, kaip atidesniam patyrinėjimui atrastą objektą.
 Kodėl taip? Iš kur atsiranda toks dėmesys?
 Neiškarto išgirdau, kai Vilniuje esančios Mokslų akademijos žmonės lyg konstatavo, lyg klausė:
 - Jeigu kvantinis susietumas sieja daleles, kodėl turėtų nesieti mūsų gyvų ir mirusių - kūno ir sielos?
  Taip kartą, taip kartojosi kitą, taip vis dažniau, dažniu, tačiau išgirsti man nekaip sekėsi, nes apie „kvantinį susietumą“ ne ką žinojau (ar žinau), užtat vis protingiau pajausdavau, kad nežinia kiek nemažai laiko išeikvota kapstantis po kūno ir sielos santykius. Šis dalykas ir be Mokslų akademijos, sakyčiau, nebuvo apleistas. Numanau, jog pirmiausia taip todėl, kad nežinia kaip, bet žiūriu, kad didelį savo gyvenimo gabalą išeikvojęs Šklėrių sodžiaus įkūrėjo paieškoms. Artimiau esantiems ne naujiena išgirsti kaip it iš sapno pašaukiu: „Šklėriau, aū! Kur tu?“ Tačiau ir jie į sapną nerodo, ir jie jau žino, kad tai ne sapnas; tai dar viena treniruotė, dar vienas bandymas išsiskirti sielai ir kūnui, paliekant galimybę sugrįžti atgal.
   Pasikartokim gal, a? Nes paprasta taip pasakyti, bet  oi, kaip nepaprasta  padaryti. Kūno ir sielos abipusė laisvanoriška sutartis tokiam eksperimentui  svarbiau negu akies vyzdžio sauga. Bet štai jau ir parašyta:
 
Šklėriau, nemaniau,
kad taip toli galėčiau palekioti,
tačiau nesidžiaugiu, kad taip.
 
Neišmanu
kaip surūdijusius šarvus
palikti savo kūną
kad ir bažnyčių žinioje.
Kažkas negero terpiasi tarp jo ir vėlės,
O būtent – kas?
dar nežinau, deja.
 
Atrodė, kad sugrįžus į namus atgal,
žvaigždynais išbučiuosiu savo kūną,
bet štai grįžau ir suprantu –
nejau galėčiau būti toks kvailys,
kad už vergovę žvaigždėmis dėkočiau.
 
Aš nežinau, kaip atsitikę taip,
kad mano kūnas laukt manęs sumanė;
neužgesino žvakė jo,
nenumarino Viešpaties kryželis.
 
Ir štai tyliu
it marmuras sukritęs į paminką,
it išmintis - kol DIEVAS dar yra, kol bus,
tegu gaideliai baltus žirnius kulia,
tegu vištelės į malūnus veža,
Ožiai mala, ožkos pikliavoja
O aš...  ??????
-------------------------------
Na taip, aš suprantu,
kaip negražiai iš pašalių atrodau - - -
tiek kalendorių sudėvėjome kartu,
bet atsitiko taip -
aukščiau už bambą peršokau, o kūne,
ir į vergovė grįžti - NE, neketinu...
 
 --- ir vis dėlto ne taip paprasta pasakyti: sudie, kūnai, sudie. Tačiau atsisveikinimo reikalas jau buvo taip  išnokęs, jog neatrodė, kad kas galėtų patrukdyti  padaryti tokį sunkų atsisveikinimo darbą. Būtent  tuomet išgirdau:
 - Norėčiau nors kartą pamatyti tave, siela. Nors šį, pirmą ir paskutinį kartą. Sakyk, kodėl tu taip atkakliai slepiesi? Kodėl taip saugaisi it būtum prakeikta?  Atsiverk, pasirodyk...
 - Ką tai reiškia – „atsiverk“? Rodausi tokia, kokiu esu.  
 - Taip, taip, matosi, kad iš Kleivio karalystės, - pasakė kūnas ir tyliai, bet įtaigiai paliepė: - Dink, kokios nematęs, dink taip, kad ir atmintis tavęs neatsimintų, o pajautos nežinotų, kad kažkur esanti. Nereikia žmogui žinoti, kad tokia būtis išvis kažkur yra ar gali būti, egzistuoti. Tačiau kol esi, tai, tai ... - paskubino kalbą kūnas ir žybt – nutilo. Tačiau neilgiau, kad šitokį nutikimą kalboje drįstume  pavadinti sinkopę. Tačiau ir tyloje laiko negaišo – išsitiesė ir, pakėlęs  dešinę koją, savo svorį permetė ant kairiosios kojos. Atrodė lyg futbolininkas pozuoja  fotografui, kuriam prieš spyrį dar reikėję susižinoti su jį stebinčia publika, kad tikriausiai ir ji girdėjusi Aldo Miguel Slepetį, deklamuojantį eilėraštį „Paukščių baidyklė“:

\Baidykle, tau  pavydžiu!
Jau gimei  mirusi.
 
  Ir žybt! dešinės kojos spyris į dienoraštį. Stiprus. Taiklus. Taip, taip, į tą patį dienoraštį, iš kurio prieš mano kelionę su tėvužio smuiku atėjo ir atgal sugrįžo Vincas Kudirka, palikęs daug muzikos, kuriai jau nereikia muzikantų ir  smuiko, o man nesinorėjo  patikėti, kad taip įmanoma.
 - Beje, nuo šiol mane vadink Baidykle. Tik Baidykle. Tai ir prašymas, ir įsakymas. Aha, Espantajo taip pat gali vadinti. Kaip Aldo Miguel Slepetis...
 -Taip, Espantajo, prižadu, - pasakiau instinktyviai, dar vis negebėdamas atsikratyti vergo įpročių ir liudydamas tokį savo pažadą jai skirta Aldo Miguel Slepečio poezija: 
 
Tavo širdis iš vėjo.
Menkos svajonės - tavo  žaismas
Ir vieną dieną
per audros sinkopę
teks mirti jau mirusiai
tarp gėlių.
Pelėda

2019-05-15 13:54:15

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): piemenaitė

Sukurta: 2019-05-20 19:15:08

Filosofinis pamąstymas apie gyvenimą.

Atrodė, kad sugrįžus į namus atgal,
žvaigždynais išbučiuosiu savo kūną,
Manau, kad būtų efektas didesnis, jei tą kūną išbučiuotų partnerė (moteris).


 

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2019-05-18 21:18:38

Daugiau optimizmo ir būkit drūtas, Pranuci!