Vejuosi  miglas, o jos bėga ir bėga
Į vakaro baso slaptis,
Kol nieko visai, jau visai nebelieka,
Kol viską užgožia naktis.
 
Ten žvaigždės nubudusios sutemoj žiebias,
Jas mėnuo po skliautą ganys,
Lakštingala ariją angelui gieda,
Širdis tik į tolius išklys.
 
Ir nešis ji pasakas, vėjuose plakamas,
Ir ašaros tylios nedžius,
Sūpuosis  sapnai gilūs blykštančių sakurų,
Ir tai, ko nebuvo, dar bus.
 
Ir bus išsipildymas žodžiuose sekamas
Saldus tartum bičių medus.