Prisiminimai

Sakei man: tik likimas kaltas, kad laiko pažinti vienam kitą buvo per mažai. Nors tarp nulio ir vieno yra begalybė. Ar pagalvojai apie tai? Turėjome ją vieną, turėjome vieną savo begalybę. Turėjome. Paleidome ją vėjais...
Nuo vieno iki begalybės – tiek nedaug. Tik aš ir tu. Tačiau to esmė ne atstumas, o vis tolstanti realybė, kuri bėga ir bėga skaičių aibėmis. Tik nesuprantu. Ar bėgu aš, ar tu – nuo to, ką kūrėme abu? 
Prisiminimai... 
Sakei man: likimas kaltas, kad laiko bėgti kartu mums buvo per mažai... Bet ar suklupusią mane tu kėlei? Atsiprašau, kad bėgau per lėtai, kad klydau aš į šonus kaip vėjas, besiblaškantis miške. Ar čia jaunystė, ar noras bandyti kaltas?
Kaip vėjas rudenį laukuose, kaip pririšta prie žemės laukinė smilga lakiojau į šalis. Bėgau nuo savęs, o tu iš šono žiūrėjai. Ar priėjai? 
Graudu, graudu... Ar nėrėmės iš kailio, jog būtume kartu.
Prisiminimai...
Slėpiau aš tiesą, bet dabar mana siela nuoga. Tik nežinau, ar jausmas mano širdį lanko kitoks... Nežinau, ar buvau teisi, lakiodama vis atgalios. Skaudu, skaudu man, kad nesuprantu savęs. Tai kaip galiu suprasti, kas esame mes?
Sapnavau naktimis lakiojančią vienatvę. Vis negalėjau pabusti iš realybės...
leternite

2019-05-14 23:55:07

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2019-05-19 12:35:18

Būtų gerai, jei einant gyvenimo keliu, būtų galima patekti iš taško A į tašką B tiesiausiu keliu be vingių ir grįžimų atgal.

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2019-05-15 01:33:27

Paguodomis neužsiimant (nors išsisakymų žanras man iš esmės įdomus) – labiausiai patiko muzikalumas (teksto judėjimas). Matyt, būta jausmo…