Sielos gyvatė

Be angelo sparnų, be dieviškojo prado,
Be širdies, tik su akmeniu jos vietoj
Brendu į tavo sielos gelmę,
O ten – tamsu.

Ir akmeniu lyg titnagu įžiebiu
Troškimų ugnį. Jaučiu,
Kaip nudegu beplunksnį kūną –
Aš nuodas tavo siautulingai sielai.

Ir lyg pamišusi gyvatė pririšu
Tavas mintis prie gyvenimo bedugnės;
Kam priešintis, kai galima paslysti?
Bet tu nepaslysti, nors stiprūs tie nuodai.

Troškimai tamsoje rusena,
O aš raitausi tavo sielos gelmėje
Be angelo sparnų, be dieviškojo prado,
Be širdies, tik su akmeniu jos vietoj.
nerašanti

2019-05-14 15:06:21

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2019-05-14 21:19:07

Galvoju, ar trečia strofa būtina. Kam skiesti (siautulingą intensyvumą)... Nebūtina.
Beje, dramatišką toną išlaikot praktiškai visada. Tas gerai – stilius.