Be angelo sparnų, be dieviškojo prado,
Be širdies, tik su akmeniu jos vietoj
Brendu į tavo sielos gelmę,
O ten – tamsu.

Ir akmeniu lyg titnagu įžiebiu
Troškimų ugnį. Jaučiu,
Kaip nudegu beplunksnį kūną –
Aš nuodas tavo siautulingai sielai.

Ir lyg pamišusi gyvatė pririšu
Tavas mintis prie gyvenimo bedugnės;
Kam priešintis, kai galima paslysti?
Bet tu nepaslysti, nors stiprūs tie nuodai.

Troškimai tamsoje rusena,
O aš raitausi tavo sielos gelmėje
Be angelo sparnų, be dieviškojo prado,
Be širdies, tik su akmeniu jos vietoj.