Skrist ar kristi, visai nesvarbu,
Nes pavasaris – žydinčių lūkesčių metas.
Lyg vaga aiški virtinė tavo darbų,
Net karšinčius – ir tas – į galulaukę kreta.
Vėjas saujomis neša vainiklapių skiautes lyg sau.
Net kreiviausia šaka derliaus naštą miglotam ryte pasapnuoja.
Ar svajonę, per sodą ateinančią, tu pamatei?
Aš matau.
Skrist ar kristi, visai nesvarbu, nes pavasarį žemės nebejaučia kojos.
Lyg tešla tarp grumstelių
Jau pukši sėklelių maži trupiniai
Ir aptilo lizduos
Brangią dėtį aptūpę paukštukai.
Vėjas žiedlapių skiautes papylė iš sodo plačiai.
Kas ten, lauko gale?
Tai karšinčius tarytum bažnyčioj pavasary klūpo.
Ak, gyvenimo geismas!
Koks alkis ir koks troškulys...
Negraudinki savęs, neskaičiuok pumpurų,
Kurie likę tau sieloj miegoti.
Skrist ar kristi? 
Kas gali į klausimą tą atsakyt?
Melsk nemeldęs,
Tačiau nieks būtųjų dienų tau neduos pakartoti.