Toks neteisingas vakaras
Be tavojo skambučio!
Ne tavo langas praviras,
Tad negirdėsi... Būčiau –
Idilę tau priminusi:
Klajojom šiltą naktį,
Kai drįso mėnuo dylantis
Kelias žvaigždes uždegti.
Ir nenustojo švietusi
Aštri mėnulio šukė,
Kol mūsų rankos lietėsi,
Kol dar sakei: pabūkim,
Kol dar šis tiltas supasi,
Nors vakaras be vėjo!
Ir tirpo žodžiai lūpose –
Taupyt jų nereikėjo...