Besarmatis tas studentas –
Nu toks naglas, net baisu! 
Jis eiles studentei kišo
Ne slaptai, o prie visų. 

Per naktis ranka jo dirbo –
Rašė meilės jis žodžius. 
Ir kasdien merginai kišti
Bandė kūrinius savus. 

Jis prieidavo prie josios
Pertraukoj tarp paskaitų, 
Išsitraukdavo iš kelnių
Jis kišenės pamažu 

Vėl šedevrą savo naują, 
Ir pradėdavo skaityti. 
Merga pirštais užsikišus
Ausis, bandė neklausyti. 

Tačiau kur ten negirdėsi! 
Jis įkyriai eiles kišo. 
Į gelmes jos sielos brovės, 
Net atrodė – kažkas plyšo 

Jos jausmų slaptoj kertelėj. 
Merga rėkdavo balsu, 
Kad studentas jai nekištų
Piguvos tos prie visų. 

O vaikinas dar jai rodė: 
„Pažiūrėk, koks jisai ilgas! 
Visą naktį juk rašiau, 
Dėl tavęs net nemigau! 

Riešas man labai pavargo, 
Tušinuką vis laikiau
Ir apie tave galvojau. 
Atsikišk ausis, prašau!“

O studentė net uždusus
Ir išraudusi iš gėdos, 
Sakė jam: „tu grafomane, 
Negali surast sau vietos? 

Eik ir kišk eiles savąsias
Dėstytojui Balvanauskui! 
Arba rektoriui Kindziuliui, 
Ar elektrikui Bulbauskui! 

Pirštų aš tikrai netrauksiu
Iš savų dailių ausų, 
Ir į sielą neįleisiu
Tavo tų pigių eilių!“

Ir studentas nusivylęs
Ėjo jau rūkyt į lauką, 
Tik ant laiptų susitiko
Dėstytoją Balvanauską. 

Jis ištraukė vėl iš kelnių
Savo ilgą tą kūrybą, 
Ir tiesiog ant laiptų, skubiai
Leido dėdei eleksyrą 

Savo saldžių, gražių žodžių. 
Dėdei tai labai patiko! 
Jis atvėrė savo akį
Trečiąją, ir greit sutiko 

Įsileist gilyn į vidų
Tą eilėraštį ilgiausią. 
O kada studentas baigė, 
Dėdei tai sukėlė jausmą: 

„Na vaikine, tu šaunuolis! 
Tikrą talentą turi! 
Taip giliai čia užkabinęs... 
Tave spausdins greit visi! 

Gal po paskaitų užeik tu
Pas mane namo, brolau... 
Vyras vyrą juk supranta –
Prasimušt padėsiu tau! 

Pažinčių turiu visokių, 
Literatai mane žino. 
Pavarysi man, studente, 
Dar eilių, išgersim vyno“...