Giliai širdy, ant tavo sielos rūbo
Skrajoja, šėlsta vėjai keturi.
Eiklūs žirgai pusiaukelėj sukniubo,
O tu, žmogau, toliau keliaut turi.
 
Visi mes oru tuo pačiu kvėpuojam,
Net savo atiduotum – man sakei,
Ir du pasaulius mindome po kojom,
O mus sumindo aršūs pėdsekiai.
 
Ir vėl žemynus kuriame iš naujo,
Ir vėl iš naujo aukurą kuriu.
Mes pasišvietę žvaigždėmis keliaujam
Ir stringame tarp sienų keturių.
 
Pravertas langines vis vėjas tranko,
Parimus aš rašau ligi aušros
Tau laišką šį ant apšarmoto lango,
O mano eilės sieloj išrasos.