Kai nežinojimo daugiau
Taip regis tik
(beje, ir man),
kad savimi pasaulį kankinu,
nors iš tiesų – nuo jo dažniau toli,
be kilometrų, mylių, be pradžios laike,
net nežinau, kaip tokią tolumą
galėčiau išmatuoti,
bet tik (o ne! o ne!) ne dangumi.
Savęs nepažintam
ar verta poterius kalbėti,
šnekinti eiles?
Tačiau ir aš, netikėlis,
ryžtingai sau tariu,
kad nežinojimo kur kas daugiau,
negu tikėjimo per kryžių prie altorių pasakyto,
negu ant popieriaus per raidę parašyto.
Dvasia – ne garvežys.
Turbūt vardais taip pat jos nepašauksi.
Tiesiog Dvasia – ir ja, kaip ir laiku,
kiekvieną mirksnį pasipuošę vis kitaip.
Tu, Šklėriau, irgi pasapnuoki,
kad kažkur esi labai toli;
kai nežinojimo daugiau negu tikėjimo,
ne gėda, kai strėle
nesiseka pataikyti į uodo akį.
Atrodo, po visur visaip išvaikščiojęs esu,
o kur dar būsiu (kad ir ryt?),
dar vis nebežinau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2019-04-24 12:00:42
Štai taip prabilo manoji dvasia,
Tarsi iš tolių arfų aidu:
– Kam gi aš tapau būties šviesa
Į niekingą kūną nusileidus?
– Kaip pamišėlė, palikusi namus,
Aš puoliau į kitos didybės glėbį.
Man žemė tapo svarmeniu sunkiu,
Prie kurio grandine prikausto bėglį.
– Nekęsti meilės aš ėmiau todėl,
Ligos, kuri visus valdyti geba,
Pasaulį sujauktą sujaukia vėl,
Man svetimą, bet darnų ir nuostabų.
Nikolajus Gumiliovas, „Dvasia ir kūnas“
Berods, Ozolas yra pasakęs: ne pasaulyje Lietuva, o Lietuvoje pasaulis...perkeičiant mintį: esu ir pasaulyje, bet pasaulis — manyje. Pranuci, kiek turime savyje, gero ir blogo, ieškojimų ir praradimų, nerimo ir ilgesio — mano ir tik mano turtas, įsitikinęs, savo buvimu pagražiname ir praturtiname „pasaulį“ Kitame. Būk drūtas, Dzūkijos ąžuole. O čia Nikolajaus eilėraščio pabaiga, to slaptingo ir neišsakomo „Aš“:
– Nejaugi jūs galit tardyti mane,
Kuriam mirksnis čia būti ištisinis:
Nuo pirmo oro gurkšnio, žingsnio žeme
Lig pat pasaulio įvaizdžio ugninio?
– Mane, kurs, tarsi Igdrasilo medžiu,
Apjungiu devynis pasaulius,
Akyse, kurio, tarsi krislas aštrus,
Rojaus ir žemiškų spalvų apgaulė?
– Aš tas, kas miega, ir dengia gelmė
Jo neišreiškiamą slaptingą esmę:
O jūs – atošvaita sąmonės dugne
Blyškių sapnų, kur blyksteli ir gęsta!
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-04-24 10:38:12
Ateitį gaubia tokia tiršta migla, kad per žingsnį nieko nematyti. Nežinome, kur būsime ne tik ryt, bet ir po 5 minučių.
Būkit drūtas!