Ar pameni

Ar pameni, tąkart prie upės sėdėjome dviese,
Skaičiavome laumžirgius, statėme vėjo pilis.
Nuraudusius veidus mums rūkas drėgnais delnais lietė,
Mes žvelgėm į dangų spėliodami – lis ar nelis.
 
Kai braidėm po vandenis, kojas vijokliai apvijo,
Surišo mūs pėdas į pėdą ir laukėm – kas bus?
Nustebom išvydę pražydusią baltą leliją,
Taip laumės apsupusios skleidė savuosius kerus.
 
Tikriausiai nepameni slėnio, kur raitės gyvatės,
Užsliuogusios šnypštė ir rišo raiščius ant akių.
Lyg akląjį neregys vestų – mes nieko nematėm,
Beliko tiktai pasikliaut ir tikėt viens kitu.
 
O kai iš nakties vėl išėjom į brėkštantį rytą,
Padangėj sūpavosi paukščiai lelijų sparnais
Ir giedant iš jų paauksuotų snapų žiedai krito.
Tavęs jau nebuvo... O gal niekada nebuvai.
Šilagėlė

2019-04-10 13:38:00

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Raktažolė51

Sukurta: 2019-04-10 16:37:57

labai patiko. Kiek paslapties, kiek švelnumo...