Taip nedrąsiai, po vieną iš po lapų senų
Žvelgia akys į saulę žibuoklėlių pirmų.
Ilgėjaus ir aš akimirkos šios,
Kai jos prasiskleis Nevėžio šlaituos.
 
Tai dar tik pradžia, po dienos, po kitos
Dangaus lopinėliais krantai mėlynuos,
Juk čia Lietuva ir ne vien ežerai
Nubanguoja, išplaukia, lyg pražydę linai.
 
Kopk, saulele, aukščiau, virš visų debesų,
Negailėk žibuoklėlėm šiltų spindulių.
Tu juk žemės šaltos dureles joms atvėrei,
Išbarstei po miškus degt žydrais žiburėliais.
 
Daugel metų kartojos ir kartosis dar vis,
Kai pavasaris laimins jų atmerktas akis,
Lyg ir nieko čia naujo, bet taip gera sulaukus
Mažo, melsvo žiedelio, sniegui upėm išplaukus.