Po pavargusiais paukščių sparnais
Dar marškoniai pilki, nesvetingai tušti horizontai,
Išpešioti, išdrikę lizdai nepanašūs į būtus namus.
Mostas, kitas...
Dangau, kaip nelengva tave praplasnoti,
Kai nuo žemės traukos,
Rodos, ims ir širdelė išsprūs.
Bet kelionė baigta, įsivyrauja džiugesio giesmės
Ir visai nesvarbu,
Paryčiais kad pažnaibo šiaurys.
Dėkui, paukšti, už tai,
Kad pavasarį leidi girdėti
Ir regėti, kiek tau ši marškonė palaukė svarbi.