Apie tylą ir metus

Tyla susirangė prie kojų,
kaip katinas, tas iš vaikystės.
Mėnuo po dangų klajoja,
vėjas debesis juodus suvysto.
Tamsos švelnioji ranka
atveda ramų vakarą –
nežinia, ar ilgai pabus čia,
nes aš jo visai nekviečiau.
Dideli vandens vabalai
ropoja, vis ropoja per stiklą
ir taip jau kokia savaitė –
niekur sauso žemės lopo neliko.
Jausmų pasišiaušus ražiena
skaudžiai duria į sielos pėdas –
randai surambėja ir lieka,
o metai link horizonto nubėga...

Žiemgalos Bitė
2019-03-10
Raktažolė51

2019-03-10 19:22:52

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): KitaJūra

Sukurta: 2019-03-11 08:34:54

...tegul jie bėga...dideli lašai - pilni gyvybės...randai pilni prisiminimų...