Mes – Moterys

Pradžia gyvybės, bet ne pabaiga
Išlieka mūsų bruožai raiškūs
Dukrų, jos – pratęsimas, veiduose.
Sėkmė, kai glaudžia, žeme vaikštom
Ir klestim židinio šviesia tiesa.

Žingsnio atėjome ilgam pratęsti.
Gležnos, mylėti siekiam, švęsti.
Net gesę, mes gyvenam vaikuose 
Širdimi atjautos pilna, viltim drąsia,
Netekties gandą – kantrios kęsti.

Pradžia gyvybės, bet ne pabaiga,
Į dirvą sėkla krinta ir staiga
Želmuo viršūnę juk į dangų kelia.
Mes esam karalienės visagalės,
Kurios pakels, į prarają paris,

O pasiklydusiam, vilties bus žiburys.
Motinos, seserys, močiutės, tetos
Ir dukros, kurias gimstant matot,
Moterys daug vardų šioj žemėj turi.
Nukelkit, lyg prieš Šventąją, kepurę.

Kančioj užgimusios,
Save dosniai dalijam.
Kai šypsos Moteris,
Į žemę gėris lyja.
nakviša

2019-03-08 15:37:48

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2019-03-10 08:09:59

Odė moteriai.