Lietumi numazgotus pirštus
Tiesia medžiai susemti saulėtekio,
Lyg pirmų spindulių paliesti
Pumpurai drąsiai perplėš lukštus,
Lyg malonę dangaus
Jie viltingai panūdo paliesti
Ir tada kaip aistra
Gaivalingai sulotekis plūs.
O dangaus pakrašty
Tirpo žaros, minutei išpiltos,
Nuogo medžio šakom
Nuvarvėjo šviesa it medus.
Gėriau godžiai ir aš
Kovo rytmečio atspalvį šiltą
Tarsi tiktai dabar 
Po žiemos pasiruošus pabust.
Supratau, pajutau,
Kaip sulos meldžia medžių suvirpusios šakos,
Nes po tvinksniais lėtais
Užsiglaudę zenitai būties,
Ir į tolį žvelgiau
Anei žodžio šiam rytui nesakius,
Nes jis vertas daugiau —
Ir aistros, ir maldos, ir vilties.