Kaip laukiu ryto, kai nebesutilps
Net į eilėraščius pabirę žodžiai.
Vidinis gaivalas nebepaklus durims,
Ištrūks pavasaris trankiai ir godžiai.

Varveklis paskutinis galą gaus
Į akmenį žemyn galva nupuolęs.
Ir šoktels pasiilgusios dangaus
Iš pašalo baltai snieguolės.

Ir mintys susisuks lizdus,
Tenai, kur spindulys nuglosto.
Per daug vandens upeliams bus,
O šypsena netilps ant skruostų.

Kaip laukiu ryto, kada sprogs
Širdis, dangus, kačiukai, gėlės.
Kvepės gyvenimas – kitoks –
Pajusi tai vos atsikėlęs...

2019 m. vasario 10 d.