P. S. (2)

Giliu atodūsiu
Žemės pramanas,
į dangiškas erdves pakilęs,
įsakmiu žodžiu
į Žemę grįžta:
kančioje neprarasdamas vilties,
geliančia širdimi
mylėk...
Neišmylėjau...
Paikas metų neskaičiavau:
vien man, vien aš, vien sau...
Juk ne klaida, juk ne nuodėmė —
vėl teisinu save, savim guodžiuosi...
Vien žodžiais užburt
bandžiau aš Kitą...
Neišlaikiusi širdis
savimi užspringo —
todėl išeidamas
palieku Jums
paslaptį įmint buvimo karčią...
Ražas

2019-02-12 16:59:49

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2019-02-13 22:16:58

Manau, kad dauguma žmonių po nesėkmių bando pateisinti save, guostis. Viskas, kas yra žmogiška - nėra svetima. 

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2019-02-13 10:17:17

Dramatiška teksto nuojauta, giluminė, filosofiška. Gal būti ant Olimpo iš teisų nėra taip saldu, kaip gali atrodyti - ten vienatvės daugiau, abejonių erdvė platesnė ir visos žemės traukos jėgos veikia labiau...Moterims tai išgyventi būna lengviau, nes kraujo ištekėjimas į naują generaciją joms labiau pajuntamas per save. Ne visi atsivėrimai žmogui yra lengvi, be skausmo ir sava valia.