Paskutinis mohikanas


Į židinį beržo pliauska įkris
ir ims liepsningai man skanduoti –
kuris gi aistringesnis na, kuris?!
O ją vartos lyg paleistuvę, kad besotę
naktis, išsunks lig pelenų.
Stebėsiu veiksmo melodramą.
Suprask, ant nuospaudos minu,
kada nėra šalia protingų, stena
tik kertės tuščios, ertmėse –
vaiduokliai liežuvius paleidę.
Baugiais jie rodosi esą,
O man dabar visi – dviveidžiai,
seniai neturintys jokių šaknų,
skalambija tiktai į oro gūsį.
Mohikanu paskutiniu priekin einu
ir į kuprotus jau... neatsidusiu.
Kryžiaus – netrumpinau, nešu,
o kelio galo, kaip ir nesimato.
Datoj ir aš – beržo pliauskos tašu,  
tik skaičius užšifruotas į formatą,
kurį norės – paliks, norės – nubrauks.
Kažkas ištars – aktą aprengti – laikas.
Ir tau, tikėsiesi kažko kvapaus,
paskleisiu nemalonų tvaiką.
Taip pabaigą į pradžią kai semi,
suvienodėji su kietais galiūnais.
Dviem metrais, patikėkit manimi,
kiekvieną apdalija. Pūva.
Į židinį beržo pliauska kai kris
ir ugnimi man ims skanduoti,
čirkštelsiu seilę pro paskutinius dantis –
buvau kadai ir aš aistra besotis.
nakviša

2019-02-07 23:41:48

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2019-02-09 18:33:30

Nelinksmi pamąstymai apie bėgančio gyvenimo tikrovę.