Viltis ant Tavo skliauto, Dieve, užrašyta
Žvaigždžių raidėm ir mėnesio kalba,
O kiaurą dieną švelniai saulė švyti,
Kad savo lūpom garbinčiau Tave.
 
Ir taip ėjau per naktį iki ryto,
Kad žodis virto man karšta malda,
O į rankas man meilė krito krito,
Ir kad laiminga, rodės, aš buvau tada.
 
Dangus nušvitęs man kelius žegnojo
Ir laimino vaivorykštė ir vasaros lietus,
Ir paukščiai man čiulbėjo „numylėta, mylimoji“,
Ir žiedlapiais man barstė vasara takus.
 
Ir aš ėjau, ir kad sutems greit, nežinojau,
Ir kad naktis liūdnesnė net už mirtį bus.