provocation. Enigma

kritau pro smėlio bangomūšų sūkurius
pro įšalo žengiančias kojas 
požemių vėles ir voratinklius 
suposi akys, pilnos sakų
liko kaip aklės 
sukabintos ant marmuro sienų

girgždėjo devyni nuopolio ratai 
tempė nulipdytą iš molio vežimą 
keliavo šimtmečių tautos
barškėjo  klavesino lūžinėjantys gamos akordai
šnypštė ašys enigmas 
šnypštė gyvatės

nusileidau pro vaitojančių celėse pragulas 
slinko plaukai 
susivėlusiais kuokštais 
retro žibintuose 
kai sutema
įsiliejo viskas į šniokšiančią upę 

nuslydau ledinėmis elipsėmis 
ir stalagmitais
ant devinto nuopolio rato 
aš pakibau:
(...)
ak, kaip skambiai vasaromis čiulbėdavo Jeruzalės paukščiai
kaip gražiai jie čiulbėjo tas sutartines
manosios ausys kaip Leta
manosios rankos kaip dildės
mano širdis kaip plaštakė
vėl aš į tavąją šviesą, meile, skrendu
crepuscolo

2019-02-02 15:57:33

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2019-02-02 17:14:26

dieviškai graži pabaiga