Šiaurė. Pūgos siautė lyg Arčebaldo slėniuose nebebūtų užutėkių
kuriuose prie ugnies kažkada klausėmės valso
jis sklido iš miško
sklido medžių viršūnėmis ir dar nenutapytais
Čiurlionio paveikslais


maniau, pakeliui
į kaukiančią vėtrą surinksiu mažus paukštelius ir ledo varveklius
bei šąlančias snaiges nuo tako
aš pakeliui prikelsiu miegantį dievą
ir tą akimirką virsime saulėlydžių paukščiais


kodėl mano Šiaurėje degė tą vakarą ugnys
ir mano širdis pavirto pašvaiste
kodėl mane už rankos vedė tik liūdesys
lyg būčiau senis, šimtmetį leidęs atmerktomis akimis
ant niekieno laiptų


argi mano liūdesio žvakės ir vienas po kito iš miško išbėgantys elniai
negalėjo surasti tako į laimę
negalėjo prikelti pasaulio,
jo nuosavo, žydinčio lelijomis kūno
negalėjo pakelti netgi nuo žemės svirties


aš sekiau raganas, valpurgijų naktį
jos brido per pelkes į sengires
kaukiančių vilkų lopšinėje
aš užmigau
atrodo, nepažinojau kitokio švelnumo
ir jie klajojo aplink –
tie vilkai, kaukai, laumių šešėliai, šamanai, valpurgijų paukščiai
požemių deivės ir iš laukų – plikos kaliausės
klajojo aplink
atrodo, nepažinojau kitokio švelnumo