Šiaurė. Pūgos siautė lyg Arčebaldo slėniuose nebebūtų užutėkių
kuriuose prie ugnies kažkada klausėmės valso
jis sklido iš miško
sklido medžių viršūnėmis ir dar nenutapytais
Čiurlionio paveikslais
maniau, pakeliui
į kaukiančią vėtrą surinksiu mažus paukštelius ir ledo varveklius
bei šąlančias snaiges nuo tako
aš pakeliui prikelsiu miegantį dievą
ir tą akimirką virsime saulėlydžių paukščiais
kodėl mano Šiaurėje degė tą vakarą ugnys
ir mano širdis pavirto pašvaiste
kodėl mane už rankos vedė tik liūdesys
lyg būčiau senis, šimtmetį leidęs atmerktomis akimis
ant niekieno laiptų
argi mano liūdesio žvakės ir vienas po kito iš miško išbėgantys elniai
negalėjo surasti tako į laimę
negalėjo prikelti pasaulio,
jo nuosavo, žydinčio lelijomis kūno
negalėjo pakelti netgi nuo žemės svirties
aš sekiau raganas, valpurgijų naktį
jos brido per pelkes į sengires
kaukiančių vilkų lopšinėje
aš užmigau
atrodo, nepažinojau kitokio švelnumo
ir jie klajojo aplink –
tie vilkai, kaukai, laumių šešėliai, šamanai, valpurgijų paukščiai
požemių deivės ir iš laukų – plikos kaliausės
klajojo aplink
atrodo, nepažinojau kitokio švelnumo
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2019-01-24 14:58:55
išbaigta, jauki poezija
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2019-01-23 23:22:35
Taip mąstančiam sunku šiam pasaulyje gyventi tarp žmonių, bet gamta tikra atgaiva, ji nemeluoja. Jūsų eilės - aukštas pilotažas.