tarsi švytintis dėmuo atgulęs 
skrybėlėtas prašmatnus mėnulis 
rankų neturi jisai nei kojų
lūpos serenadą meilės groja 

natas barsto narsto pilnos saujos 
muziką sukūręs naujai naują 
du vienišiai į pavasarius nuklydę 
pūga sniegą žeria o mes žydim 

panašus į žmogų tik be kūno 
neturi galūnių neužkliūna 
nei už vieno debesies išplaukia 
pritariu kai groja gitara palaukei 

jei melodiją išgirsi keistą šitą 
laimės trupinėlis tau nukrito 
tarsi švytintis dėmuo atgulęs
tavo širdimi sugros mėnulis 

muziką girdėsime tada jo dviese 
ne tiktai girdėsime regėsim 
kad mėnulis rankų nėra kojų 
meilės serenadą dangui groja 

natas barsto varsto pilnos saujos 
tavo mano džiaugsimės iš naujo 
skrybėlėtas prašmatnus mėnulis 
vieną dainą baigia kitą siūlo 

taip ratu ratu iš naujo ratais
likimus šviesiais sietynais veda 
tampame panašūs nes be kūnų 
plaukiame už debesų nekliūnam