Pūga

Sausio naktį pūga miesto gatvėmis
Gena seną, benamį, alkaną šunį.
Pajutęs kažkieno kito skausmą, nerimą,
Šunėkas į tamsų langą įsižiūri,
 
Pašiaušia kailį nušiurusį,
Gailiai, skaudžiai suinkščia,
Žvilgsniu tarsi klausdamas –
Na ko tu, žmogau, ko nelaimingas?
 
Ko šią naktį žvainą, pūgai siautėjant,
Tu žvelgi pro langą tamsų?
Tu vienas? Kodėl nedegi žiburio?
O, jei aš, šuo valkata benamis,
 
Nors būčiu vienas, namus turėčiau! Ir ėdesio dubenį!
Nejau dejuočiau? Nejau inkščiau?
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Į juodos sausio nakties baltą snaigių siautulį
Dvi savaip nelaimingos vienatvės žiūri.
daliuteisk

2019-01-13 08:57:17

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2019-01-13 09:43:47

Taigi, kad žmogiškieji lūkesčiai nubindzena daug toliau, negu šuniški...O vienišumas kartais yra išorės primestas, kartais savas sprendimas. Jei lauki, kol tave atras, bet neini ieškoti, ką galima kaltinti?...Kai dūstame savyje, pravartu atverti jei ne duris, tai nors orlaidę. Juk parakas tikras, jei įrenginys iššauna...