Viskas buvo anksčiau—išgalvota naktis ir svaiginantis sielos katarsis, 
Negalėjai užmigt ir svajojai svajojai lig ryto, 
Plaukė debesys vis ir žinojai, kad debesys tarsis, 
O iš aukšto dangaus aukso žvaigždės vis krito ir krito. 

Užburti kuždesiai ir viliojantys sapno etiudai, 
Paslaptinga naktis, išsvajota ugnis Prometėjo, 
Kai nuo kalno žvelgi, tavo žvilgsnis viltingai užkliudo 
Aukštą tvorą, vartus, pėdas to, kurs pro šalį praėjo. 

Nesakyk—vėl kenčiu, vėl narvelyje spurdanti siela, 
Tau beribis dangus, tau darsyk apkabinančios rankos, 
Šiltas, šiltas glėbys, kai atrodo gyventi nemiela, 
Kai perkūnas nakty taip stipriai ir bauginančiai trankos. 

O iš ryto siūruos  ajerai, prausis antys, ančiukai meldyne, 
O paskui, kai nulis, krykštaus ežero prieglobsty vaikas, 
Vėl žinosiu, buvai  ir esi man tu tarsi lazdelė medinė, 
Kai senatvėj einu, vis einu, kol sustoja mums laikas.