Įkvėpis

išėjau iš alėjų
debesylai vijosi žiemos kabančius sodus 
naktibaldų žingsniais
regėjau

žvaigždes, jos niekada nesušilo
jos nepasiekiamos 
jų net nebuvo 

nuskrido paukštės pro milo šešėlius 
pro žemišką laiką 
pro gamos akordus

ties pasaulio stebuklais 
panardinusi galvą į virpančią smiltį
liūdėjau 
 ledėjo tos vietos, lyg būtų iš miegančių sostų nužengusi meilė
visa surambėjusi
ir ji juk liūdėjo

čia fėjos suposi tarsi jos pačios vinilo plokštelių negirdėtos melodijos
tarsi ciano sapnai nebekilo į debesis 
ir ledo namai su gnomais nykštukais 
lyg  Luvro paveikslai 
ant sienų
mane nukankino

į aušrą ėjau
ak, meile, žinojai, kokia tu Šiaurės pašvaistė 
skridai į nežinomus tolius tolyn  nuo manęs 
atlikęs niekas užsimetė marškinius 
ir vijosi vėlgi  Šiaurės takeliais mane 

tik vėjo garsas lyg skambesys 
audringa, nardinanti arktinė  jūra
žvelgiu aš į dangų, į alfa žvaigždes 
jose lyg sniegynai 
ir vėl žavesys
sušalusios audreolės,  įkvepiu oro
vėl tie miražai juk pro mane 
vėl pro mane
 
crepuscolo

2019-01-08 15:27:07

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2019-01-12 16:52:22

Iki sielos gelmių jaudinančios eilės.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2019-01-10 14:50:10

puikios, vaizdingos, juslios eilės