pro kalkę

vis labiau nieko neatsiminiau
netgi virvyčiomis surištos ir malkinėje numestos vasaros
nuridentos saulės nuo kalno
netgi to kalno, ant kurio augo
vienintelė pelynų gėlė
vis tiek vadinau ją lelija


aš neprisiminiau, kada supynėse nustojo juoktis
iš visur susklidusios dvasios
ir miške girdėjosi
jog eina
šimtais takelių kažkas
tarsi nurijusi lašą iš karčios vyno taurės
apsižiūrėčiau
jog ant takų neišbarsčiau
kvarcinio smėlio


aš neprisiminiau tavojo vardo
nors žinojau, jog kažkada vidurnaktį
mes būtinai susitiksime
du šešėliai – kiekvienas be savojo veido
ir atpažinsime, jog tai esame mes
ir vėjas įsiskverbs apglėbdamas sielas
ir dar viena pelynų vasara
liks kaboti
skylėtoje sienoje ant ašies


aš neprisiminiau, jog būčiau mačiusi sienas
jog būčiau regėjusi audringą gyvenimo jūrą
neprisiminiau, ar plakėsi bangos
tarsi sklisdamos iš manęs
nežinojau, kodėl neatėjai anksčiau
ir neišvadavai
neišnešei rikšos karučiais
iš to nesibaigiančio, džiaugsmingo
Venecijos kaukių karnavalo
 
crepuscolo

2019-01-04 15:08:38

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2019-01-09 13:12:31

Įdomios eilės, nes prisiminimai tarsi pro miglą, o kai kurie savitai nuskambėjo lig iš sapnų... Patiko.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2019-01-06 14:24:20

Savitas. Man ypač patiko gana taiklus išsireiškimas apie Venecijos kaukių karnavalą.
Na, tarp kitko, man labiau patiktų, kad mane kas nors išvežtų prabangiu automobiliu. Gaila kad, tai tiktai ružavo drambliuko svajonė.

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2019-01-05 14:31:06

Neįtikėtinas kalbėjimas.Įdėsiu į savo slaptą skrynelę.