Šiaurės eilės. Šilumos blyksniai

Į Šiaurės tyrlaukius beldėsi šiluma 
prisiminiau 
geltonio liucernomis skilinėjantį lauką 
rytmečio stogus, vieškelio žvyrdulkes, mišką 
ant krumplių 
šimtus šešiastygių gitarų 
išnyra 
melodijos tarsi gyvenimo giesmės
ir išsiplauna laukai spalvomis
pro ašaras 
kai šoka tik dulkės
ir atneša mirusį laiką 
mergaitės

bičių gėluonys suvarsto akis 
dygsnis po dygsnio siūlais iš vaško
pusto iš amfiteatro išsilaisvinę vėjai 
gedžiu vakarais nukritusios Saulės 
ji netoli 
po langais nukrito į upę
ir mirga
 
upės nubėga
visos jos bėga
su taigas pažinusiais vėjais 
gilyn į pasaulį
ak, sieloje liko tik kaukiantis vilkas
melodija primena giesmę
taip dar nešokau, žinau, jog nešokau
menėse
kuriose buvo šilta
crepuscolo

2019-01-03 11:03:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2019-01-07 20:09:56

ir aš pakerėta, taip giliai, taip jautriai...

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2019-01-06 13:47:00

Sakyčiau, kad eilėse atsispindi liūdesys, bet jis nėra įkyrus, o tik kaip tarp kitko. Eilės kažkuo patraukė mano dėmesį.

Kas liečia uolas ir ištuštėjusį lauką Ž. Ž.,tai manau nemažai kaltės yra pačiuose autoriuose. Ar sunku kai kuriems parašyti kolegoms komentarą: vieną padrąsinti, kitam paprasčiau parodyti, kad jo kūrybai nesate abejingi. Skaitytojus domina ne vien kūriniai, bet ir atsiliepimai apie juos. Tada palyginama ar sutampa nuomonė apie kūrinį. 
 

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2019-01-04 14:04:42

Prisipažįstu: toks rašymo stilius ne man, bet esu pakerėta tokiu kalbėjimu.O Ž.Ž. siaučia šiauriniai vėjai, viską nušlavė pūga...Liko tik uolos ir ištuštėjęs laukas. Gaila. Ir kame gi priežastis? Kalbėkim.

Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis

Sukurta: 2019-01-04 05:28:48

žavus prisiminimas