Lifte

Savaitgaliais Linas nieko ypatingo neveikdavo. Lengva rutina jaunuoliui buvo geriausia atgaiva po darbo savaitės. Todėl lauktas draugo skambutis nudžiugino:
– Sveikas, Lineli, kaip šįryt nusiteikęs? – tryško energija bičiulis.
– Šeštadienis – mano mėgstamiausia diena. Taigi, esu velniškai patenkintas. O ko tu nerimsti?
– Oi, brolyti, tu ir išsireiškei. Pusei darbo liaudies šeštadienis yra mylimiausia diena.
– Sakai, pusei? O kodėl tik pusei?
– Nes kita dalis dirba pamaininį darbą.
– A, dabar aišku. Pagavau. Tai kuo tavo galva pramušta šiandien?
– Kompu, Lineli. Vienareikšmiškai. Siūlau ir kolegai atlėkt iki manęs. Pro evoliūšoną palošim normaliai. Iki kokių penkių, šešių tai drąsiai.
– Tai kodėl ne iki ryto? Ką, mamytė grįš?
– Nestumk ant mamytės, jaunime. Ji visą dieną namuose bus. Ir sakė, kad ims džoistiką ir pakraus dar tau biškeli malkų. Nu, vienu žodžiu, ateini, ane?
– Aišku, Benai. Nėr klausimų. Už penkiolikos minučių būnu pas tave. Kaisk arbatą.
Linas įsmuko į kitas sportines kelnes. Ne tokias „kleckuotas“, kaip pats sako. Tuomet pabaigė valgyti šprotus, išgėrė mineralinį vandenį ir tuščią butelį padėjo į balkoną. Kruopščiai išsivalęs dantis, paėmė vieną iš penkių spintelėje gulėjusių šokoladų ir išskuodė į laiptinę.
Tarp pilkų daugiabučių ūžė vėjas. Smulkučiai lietaus lašeliai dar maišėsi su kiemo dulkėmis bei viena kita šiukšle. Štai tokiomis dienomis megztinis su gobtuvu ir pateisina savo vardą. Linas šyptelėjo apie tai pagalvojęs.
Benas gyveno devintame aukšte. Tad šiaip jau pabėgioti mėgstantis garbanius nusprendė važiuoti liftu. Kol lynais slankiojanti transporto priemonė leidosi žemyn, Linas sulaukė kompanijos. Atskubėjo dvi šviesiaplaukės. Mama ir dukra. Mažylė purtė galvą tarsi šuo, išbridęs į krantą. Jaunuoliui siautulingi judesiai sukėlė juoką, bet jis nusprendė to neparodyti.
– Man į devintą, – kiek paplonintu balsu tarė Linas. – O kur jums?
– Dėde, – išvebleno be viršutinių priekinių dantų mergaitė, – mes važiuosim pas save namo į septintą...
Vyrutis jau norėjo spausti mygtuką su skaičiumi „7“, kai staiga trinktelėjo lauko durys ir visoje laiptinėje nuaidėjo skardus „Palaukit, ei, palaukit“.
– Oi, ta tai amžinai nespėja, – suniurzgėjo vyresnioji šviesiaplaukė ir Linas kaip tik tuo momentu pastebėjo, kokia ji žavinga.
„Ojei, gal ji tokia karšta tik tada, kai pyksta“, – pagalvojo jaunuolis. Trumpalaikis neveiksnumas turėjo įtakos tam, kad mygtukas nebuvo paspaustas. Durys užsidarė, o už jų netrukus pasigirdo du balsai. Moteriškas ir vyriškas. Greitakalbe buvo aptarinėjami buitiniai reikalai.
– Širdingai dėkavojam. – Po kelių sekundžių vėl atsidariusios durys atvėrė ir plačią pagyvenusios moteriškės šypseną. – Gerai, kad palaukėte, nes pasidarė taip šalta. Norisi greičiau išgert arbatos. Tėvai, statyk tuos kibirus greičiau.
– Statau, statau. Sakiau, kad nekrautum daug. Kas tiek suės? – kur kas tyliau atsikirto žilabarzdis. Įvairių daržovių prikrautus tris kibirus jis vargais negalais įvilko į liftą.
Kai durys pagaliau užsivėrė, tetulė paspaudė mygtuką su skaičiumi „5“. Linui sukrebždėjo mintis, kad ji net nepaklausė, kur jis važiuos. Na taip, gal ir nedidelė tikimybė, kad jaunikaitis turi reikalų dar aukštu žemiau, bet korektiškumo norėjosi didesnio. Ypač po to, kai bendrakeleivių buvo ilgokai laukiama...
Sausakimšas liftas pamažu kilo aukštyn. Senolis braukė nuo kaktos prakaitą. Linas netruko pastebėti, kad jo laikrodis labai panašus į tėvo. „Geras daiktas. Turbūt irgi laiko kokius trisdešimt metų, jeigu ne daugiau“, – nejučia sulinksėjo.
Kaip tik tą akimirką driokstelėjo keistas garsas. Čia pat dingo šviesa ir liftas sustojo.
– Perkūnas, – ramiai pareiškė vyriškis.
– Eik tu su savo perkūnais žinai kur, – tamsoje akivaizdžiai sutuoktiniui stuktelėjo audringoji moteriškė. – Kur tu balandžio pradžioj griaustinį matei?
– Ponia... – pačiam sau netikėtai įsiterpė Linas. – Norėčiau paantrinti. Garsas išties panašus buvo...
Po sekundėlės jaunuolio skruostą sukuteno plaukai. Išgirdęs šnabždesį, vaikinas suprato, kad tai mergaitės mama:
– Neverta. Nesiginčykit su ja.
– Ponia Vitkauskiene, apie ką ten kuždatės? – tuoj pat sureagavo įkyrioji.
Lino kelnėse suspurdėjo telefonas. Tranki muzikėlė nespėjo įsismarkauti, nes vaikinas atsiliepė kone žaibo greičiu. Bent jau taip atrodė žmonių ir daržovių sklidiname lifte.
– Alio.
– Nuo kada taip atsiliepinėji, Lineli? – pasigirdo Beno balsas.
– Ką aš žinau. Ko nori?
– Baiminuosi dėl tavo gyvybės, brolau. Todėl ir skambinu. Ar matei tą žaibą? Nerealiai davė. Visai čia pat. Gal net į mano namą trenkė, nes elektra dingo.
– A, tai dabar mums viskas aišku, – tarė Linas ir sodresniu balsu, atitraukęs telefoną, pridūrė: – Gerbiamieji, čia tikrai buvo Perkūnas. Žaibas.
– Lineli, su savim kalbi? – įtariai paklausė Benas.
– Nea, turiu kolegų.
– Nejaugi. Kad mergų atsivestum, iš tavęs niekad nesulauksi.
– Nu ne tai. Aš tavo namo lifte sėdžiu. Tai yra stoviu.
– Oho, tai tu taip greitai šiandien šprotus valgei?
– Taip išeina. Bet dabar mums reikia tavo pagalbos.
– Kokios? Aš juk ne elektrikas, – atšovė Benas, bet netrukus ramiau pridūrė: – Įsijunk prožiką ir pašviesk lifte kairėje pusėje sieną. Ten turi būti, man rodos, užrašytas numeris, kokiu reikia skambinti, kai sugenda liftas. Bandyk. Iki.
– Gerai, bandau. Iki.
Tačiau vos spėjo Linas pašviesti prožektoriumi, kai moteriškė kone sušuko:
– Nėra čia ko akis žabalinti, berniuk. Nieko gero nepamatysi. Yra tas telefono numeris, bet kas iš to. Nesgi tas viršinykas irgi čia. Šitame lifte.
– Prašyčiau man paaiškinti, ponia.
– Viskas labai paprasta. Aloyzas mūsų bendrijoje atsakingas už liftą. Nugi kalbėk, Aloyzai.
Ko gero, žmonelė šįkart bedė alkūne, nes iš sutuoktinio burnos iš pradžių gailiai išsiveržė oras, o tik po to ir žodžiai:
– Aha, taip. Aš turėčiau čia prižiūrėti liftą. Ir prižiūriu. Kai galiu. Nes dabar negaliu. Jūs juk matot.
– Tamsoj nematom, – su neslepiama ironija atsiduso Vitkauskienė. – Tik tu nebijok, Mildute. Viskas tuoj baigsis. Kartais taip būna. Bet greitai sutvarko. Visada.
Deja, ji paminėjo žodį su kodine žodžio šaknimi. Staiga Milda ėmė bijoti. Ne juokais. Motina bandė raminti mergaitę, bet bergždžiai. O dar kai išsižiojo aštrialiežuvė kaimynėlė, mažoji pradėjo verkti net pasikūkčiodama. Linas jautė pareigą įsikišti. Pamėginti nuraminti mergaitę. Nors jausmas buvo toks, tarsi koks Benas prašytų patempti liūtui už ūsų...
– Kaip manai, kiek šiąnakt paaugsi? – pasilenkęs prie verksnės, atsargiai, bet išraiškiai paklausė garbanius.
Mergaitė susimąstė. Tai buvo akivaizdu, nes riksmai ir kūkčiojimai liovėsi. Bent jau kuriam laikui. Visi net kvėpavimą sulaikė, nes visiškai nebuvo aišku – mergaitė nurims ar pratrūks su dar aukštesniais decibelais.
– Turbūt nedaug. Aš nežinau, kaip vaikai auga.
– Eik tu. Mačiau, kad tavo plaukai sušlapo. O šis lietus kaip tik buvo su pirmuoju griaustiniu. Todėl šiąnakt turėtum paaugti. Taip sakoma. Manau, kad tai teisybė.
Linas prisiminė vaikystėje girdėtus prietarus. Jam pasirodė, kad pakalbėti šia tema dabar pats metas. Pasirodė, kad vaikinas neapsiriko.
– Dėde, neapgaudinėji manęs? Aš tikrai paaugsiu?
– Žinoma. Tik yra dar viena paslaptis.
– Noriu žinoti. Pasakyk.
– Iki ryto turi būti labai gera. Tada būtinai paaugsi.
– Pažadi?
– Duodu garbingo pažaduko su aukso medaliu žodį. Pažadu.
Mergaitė sukikeno. Netrukus jau buvo galima išvysti ir jos šypseną... Atsirado šviesa ir liftas vėl pajudėjo. Tačiau džiugesio šūksnių nepasigirdo. Stojo akmeninė tyla. Žmonės greitai susižvalgė ir visi kaip vienas puolė prie Aloyzo. Net Milda savo mažytėmis rankutėmis stvėrė senolį už rankovės.
Tačiau perbalęs, kampe atsirėmęs vyriškis vis tiek susmuko. Lifto durys atsidarė. Prasidėjo tikra suirutė. Vitkauskienė trypčiojo, tai bandė raminti Mildą, tai purtė už drabužių kaimyną, tai maigė telefoną. O rūsčioji ponia ne juokais išsigando ir vis kalbino sutuoktinį. Pastarasis nereagavo. Milda, vėl patekusi į baisią situaciją, užsidengė akis ir susigūžė.
Tuo tarpu Linas čirškėjo tarsi teisingai keptuvėje vartomas blynas. Jis vikriai vienu kibiru užrėmė lifto duris, kad tos nesivarstytų. Trumpai ir tvirtu balsu Vitkauskienei nurodė – „Jūs, prašau, skambinkite numeriu vienas, vienas, du. Ir laukite, tuoj atsilieps“. Tuomet vikriai visus išvedė iš lifto, o nelaimėlį atsargiai paguldė ant grindų.
Po minutėlės aplinkui jau būriavosi apie dešimt žmonių. Linas įsitikino, kad greitoji pagalba iškviesta ir atsitraukė kiek atokiau, prie langelio. Tik dabar jis pajautė, kaip virpa rankos...
– Ar viskas gerai? – netrukus išgirdo klausimą ir atsisukęs išvydo Beną.
Tokio žvilgsnio draugo akyse Linas dar nebuvo matęs. Vaikinai broliškai apsikabino. Laiptinėje jau zujant medikams, nelaimėlio žmona vis raudojo:
– Aloyzai, brangusis. Aloyzai, atsimerk. Labai prašau tavęs. Būk geras, atsimerk.
Tačiau Aloyzas neatsimerkė. Gydytojai paskubomis išvežė jį nežinioje. Tą dieną Linas ir Benas kompiuterio taip ir neįjungė. Su Beno mama jie gėrė arbatą, ilgai šnekučiavosi. Vėliau žiūrėjo filmą. Vakare, atsisveikindamas, jaunuolis paprašė:
– Kai bus kokių žinių apie pono Aloyzo sveikatą, iškart man paskambinkite, gerai?
Albus Frenulum

2019-01-03 01:18:36

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2019-01-04 16:24:20

Veiksmo posūkis įdomiai išreikštas.

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2019-01-04 08:36:20

Visko čia yra. Smagaus pasakojimo, gerų detalių, šmaikštukų.
Man rodos, yra ir noveliškumo posluoksnis – viskas po perkūnais... t. y. tiek visokių transformacijų įvyksta per tą Perkūną.
(beje, dar ir toks perkūnėlis – iš praeities – dudena: prašom atkreipti dėmesį į tiesioginės kalbos skyrybą, palyginus su originalu pataisymai turėtų matytis).