Šiaurės eilės. Baladė meilei

dūžusi laiko vinilo plokštelė
byra nuo kaulėtų rankų
it gluosniuose vėjas senku
buvau išlankstyta skiautės kaliausė su mandolinos griaučiais
ir be plaukų
jos nebeglostė išsitaškiusios snaigės
jaučiau liūdesio stygas iki tavęs
atrask mane, aukso spalvos prince, atrask
aš užpustyta taigos šešėliuose - in mortes – gedžiu
radijolos plokštelė iš lėto šviesėja
lyg spindinčio aukso karūnomis
išlaipintos taigoje vasaros
verkia

ir vėl iš toli išgirstu
kaip snieginis budelis eina, kasmet priartėja
ateina manęs
aš nulinčiuota kaip Ana Bolein
atrodo girdžiu: tik dievui atleisk
šaukia žiemos karalystės, šaukia speigo ir taigos šešėliai
šaukia žmonės, egzekuciją stebintys
šaukia aštuonios karališkos žmonos
budelio kirtis.... bundu
aš, plastmasinė skiautės kaliausė
ne fėja
tik kartais vėjuose lyg plazdenu

Šiaurė gyveno be meilės
įšale plaikstėsi sutemos
tik tos laukinės kaliausės kartais atgydavo
verkė paliktos vienos
apgaubtos ūkanų
girinis miške nuniręs į tylą
vilkų rujos metas
jie kaukė
budelio balsas, vedėsi žmoną
auksinėm kasom
per apledėjusį taką į girią
ak, tik nereikia, čia niekad nelyja
tik sninga ir sninga melancholijos snaigėm baltom
ant kaliausių

kartais kartojau balsu
kurgi ieškojai manęs
į sužvėrėjusį kraštą pažvelgęs akimis
lyg iš vasaros lyno spalvos
pavasario sielos Dievaiti
crepuscolo

2018-12-30 11:38:04

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2018-12-31 12:05:30

Jūsų kūryba kaip šerkšnas trapi, sudėta iš daug metaforų, todėl kartais reikia labai įtempti dėmesį, kad vaizdinių  byrėjimas nenupurtytų pagirndinės jausnimės krypties. Sakyčiau, kad ne iš virtuvės, bet iš menės. Jaučiu kitokią stilistiką, o po ja - kitokių patirčių asmenybę. Įdomu.