Manau, kad esi...

Gaivų pavasario rytą Vaidas džiaugsmingai vaikštinėjo senajame parke. Gamta sparčiai budo, bet įkyrūs vabzdžiai dar nepuolė artimiau susipažinti. Vyrukui tai buvo mylimiausias metų laikas. Tad palaimingos šypsenos veide, regis, niekas negalėjo ištrinti.
Deja, netrukus atsirado rimtas kandidatas totaliam idilės sužlugdymui. Pro Vaidą praskuodė stambus, šokinėjančiais raumenų kalneliais tiesiog žadą atimantis šuo. Tiesa, vyrukas šunimis nesidomėjo ir padaro veislės nebūtų atspėjęs net iš dešimto karto.
Po minutėlės pasirodė ir šeimininkas. Šuns. Nors dažniausiai – ir padėties. Raumenimis galėjęs žavėti ne prasčiau už augintinį. Jėga ir testosteronas veržte veržėsi net per storos juodos odos striukę.
Šuo staiga stabtelėjo, pasisukiojo ratu ir pritūpė. Po kelių sekundžių toje vietoje garavo didelė krūva... Vaidas nejučia suraukė nosį, tarė vienareikšmišką „Fui“ sau po nosimi ir sužiuro į raumenų kalną. Žmogaus pavidale.
– Nori ką nors pasakyti? – paklausė anas.
Vyrutis sutriko ir niekaip neapsisprendė, kokius žodžius parinkti. Galiausiai išsprūdo tik tas pats „Fui“. Tik jau garsiau.
– Tai nevalgyk, jei tau nepatinka, – pareiškė žemu balsu oponentas. Ir kviečiamai suplojo, ragindamas šunį.
– O pačiam ar patinka?
– Ė, tu ką nori pasakyti? Siūlai man šūdą ėsti? – Dičkis žengė kelis žingsnius arčiau.
Vaidas nejučia atsitraukė, o plaštakos susispaudė į kumščius:
– Aš tik noriu paklausti, ar tamstai pačiam patinka parke matyti išmatų krūvas. Tik tiek.
– Kas ką nori, tas tą ir mato.
– Na, nežinau. Juk tiesiog akis rėžia. Ir įlipti baisu. O jei dar vaikai pievelėje lakstytų.
– Atsipūsk, sausaini. Žiūrėk pozityviai. Šuo norėjo pašikti. Ir neblogai tai padarė. Krūva nemaža, bet nuo tako toli. Va, beveik po krūmu. Taigi, važiuojam toliau, ane?
– O jeigu būtų prie takelio padaręs?
– Jei bobutė kiaušus turėtų, tai būtų diedukas. Va taip. Pašiko ten, kur pašiko.
– Bet prisipažink, kad maišelio kakalams tai net neturi.
– Klausyk, tu ne per daug sau leidi? Jei žadi čia mane auklėti, tai geriau snarglį nusišluostyk. Nes tuoj aš pašluostysiu.
Atmosfera kaito. Vaidas tai jautė ir jau ėmė regzti planą, kaip saugiai pasišalinti. Tačiau kaip tik tuo metu ant suoliuko atsisėdo vaikinas. Vyrai iš pradžių dėmesio į jį neatkreipė, bet staiga tarkštelėjo išskleidžiamo skėčio garsas. Ginčo dalyviai kone instinktyviai pasuko galvas ir pamatė, kaip plačiu lietsargiu nuo saulės spindulių prisidengia bei kuo patogiau įsitaisyti mėgina gležnas jaunuolis. Spalvų aplinkui pasidarė daug daugiau. Nes skėtyje tilpo vaivorykštė...
– Pyderas, – išsižiojo storžievis.
– Panašu, kad taip, – išsprūdo Vaidui.
– Žiūrėk, koks nesveikas. Atėjo į parką ir rodo visiems, kad yra žydras.
– Aha, čia jau homoseksualas iš idėjos. Žinai, tokiems negana, kad patys su vyrais drožiasi. Jie dar savo gyvenimo būdą bruka kitiems.
– Gaidys, blyn. Žiūrėk dabar, kas bus, – iškošė pro dantis dičkis ir nužingsniavo link potencialios aukos.
Tuo tarpu jaunuolis taip mėgavosi aplinka, kad lingavo užsimerkęs. Dešinė koja ritmingai trypčiojo.
– Ei, pyderiuk, mink taką iš čia, – mostelėjo ranka vyras.
Vaikinukas pakėlė galvą, įsmeigė akis į nekviestą svečią ir išsitraukė mažytę ausinę iš ausies:
– Laba diena. Ko ponai pageidautų?
– Ponai pageidautų, kad varytum iš čia.
– Aš?
– Taip, tu. Nes kitų atvirai besireiškiančių pyderų aš čia daugiau nematau.
– Oho, koks skambus pareiškimas. Gal užaugęs oratorium būsi? Nes kol kas mąstymas ir žodynėlis tai kaip penktoko.
– Klausyk, gaidžiuk, suskleisk savo spalvotą skėtuką ir nešk mieles iš čia. Nes tą tavo vaivorykštę sugrūsiu į gerą vietą ir iškart kitaip užgiedosi.
– Oi oi oi. Stabdyk arklius, kolega. Ir žiūrėk, kad pačiam giedoti neprireiktų. – Vaikinas iš kišenės išsitraukė telefoną. – Viską įrašinėju. Paduosiu į teismą. Greit sužinosi, kas aš esu ir kas už mano nugaros stovi, kaimieti netašytas.
Po sekundėlės telefonas pyptelėjo. Jaunuolis įdėmiai sužiuro į ekraną. Netikėtai veido išraiška pasikeitė:
– Nu va, nepraustaburniai. Kol čia jūs be reikalo problemų ieškote, „United“ įmušė įvartį.
– Ai jo, juk sekmadienis. Kelinta minutė eina? – akimirksniu primiršęs „senas sąskaitas“, susidomėjo ponas stipruolis.
– Penkiasdešimt šešta. Jau 2:0 vedam. „City“ tegul išgraužia.
– Teisingai. Tegul dvesia su savo šeichų pinigais. Raudonieji taps čempionais. Ei, ar girdėjai? – atsisuko į Vaidą. – „United“ tvarko sičio nevykėlius.
– Koks rezultatas? – pamažu prisiartino ir Vaidas. – Tiesą sakant, aš tai šiaip labiau „City“ mėgstu.
– Gal juokauji? – išvertė akis žmogus ant suolo. – Koks ten futbolas iš jų? Jei ne pinigai, kuriuos iš lempos gavo, tai ir toliau vilktųsi lentelės gale.
Diskusijoms nespėjus dorai įsibanguoti, telefonas ir vėl priminė apie save.
– Pasižiūrėk, gal jau triuškinam, – kone plojo katučių šunį pamiršęs šeimininkas.
– O ne, keisti įvykiai dedasi, – susiėmė už veido vaikinas. – Teisėjas išprotėjo. Po raudoną kortelę gavo abi komandos.
– Tik ne tai! – sušuko Vaidas. – Ir vėl? Jau trečias rungtynes tenka užbaigti mažumoje.
– Aha. O tu apie mūsiškius pagalvok. Prieš „Arsenalą“ dabar reikės žaisti su atsarginiu vartininku. Debilas tas teisėjas.
– Faktas kaip blynas, – trinktelėjo kumščiu į suolą dičkis. – Su teisėjais jau reikia kažką daryti. Gadina visą futbolą. Greičiau kompai juos pakeistų. Užkniso.
Artimiausias minutes parke aidėjo darnūs šūksniai, į šuns dienas dedantys populiariausio pasaulyje sportinio žaidimo arbitrus.
Albus Frenulum

2018-12-29 17:55:15

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2019-01-03 08:50:36

Na, įžanginė pastraipa taisytina (tie vabzdžiai manieringi... bet jei su įkyrių pažinčių potekste, tada gal).
O situacija vystosi ir dialogas nuvingiuoja įtaigiai. Taip ir būna – pažintys nuneša velnias žino kur nuo pradinio taško. Čia antagonizmas, čia sutartinė :D