Šiaurės eilės. Bacho choralai

ir mano sapnai
suposi kaip be audrų ir cunamių jūra
išsidalinusi įlankoms
lyg be savęs likusi
gedėtų piligrimų eisenoje
pradingusio baltabūrio laivo


ėjau tąkart link geliančio speigo
užliejusio properšas malkinėje
jis lietė pirštais mane
manyje esančią širdies properšą

be aukso karoliukų, be švytėjimo  
dūžo į tylą 
sušalęs spindulys 
ant  rietuvių

girgždėjo laukai natomis 
tempiant rišulius rogėse
per Tarkovskio raštais išvagotą sniegą
lyg Bachas tebekurtų choralą
piano klavišuose arba
židinio kokliuose


į sienas atsimušdavo daug pasaulio
degant ugniai išgirsdavau
imperijų aidą
jos būčiavo prišaldamos lūpas
prie apledėjusios vinies

ir kai atšildavo 
nuo įmagnetintos saulės
plaukė ledai gilyn į mane 
plaukė iš visur
netgi jaučiau, kaip medžių šaknys
pamažu budo iš miego


regėjau
kaip išsiritę paukšteliai iš gūžtų
kildavo
virpėjo sparnais  Bacho melodijas
medžių viršūnėse
draskydami tylą

nenešk manęs į jūras, nenešk pirštais saulės
tirpdančios sniegą
neatiduok jūros vienakojai kalei 
miškų ir girių žiny
aš pasiduosiu tik paukščiams


tik sušalusių grumstelių laukai
turėjo tiek geliančio grožio
jog  nenurydavau ašarų
net nesvajojau ištrukti
iš mane įkalinusios
sniegnešų Šiaurės
crepuscolo

2018-12-26 10:06:20

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis

Sukurta: 2018-12-26 18:03:02

jaučiu,kad jau ištrūkta iš sniegnešų Šiaurės