Ūkas

jis krito debesų luitais 
nuo mano rankų, nuo kojų 
sniegas
iš mano širdies 
krito lyg būčiau atsimušęs į Saulę žemynas 
jaučiau kaip stingsta įstrigusi 
širdies šuliny 
vienintelė rožė - Hekatė

norėjau 
išgirsti daugybę ramių polonezų
išdygusios stygos lyg Antikos pirštai 
įsupo mane 
į įsitempusią tylą
vyto žiedai
per visą sustingusią žiemą 
išdžiūvę stiebai 
talžė it raganų šluotos mane
 
aš tarsi išnykusi išskydusiais raštais 
tarsi ledynui užplaukus 
į jį inkrustuota kadaise švelni – Antarktida 
ir kopos iš ledo 
ir saulė iš ledo 
ir mano vienintelė sukaustyta laiko į gintarą
įkalinta ašara
ir akys iš ledo

aš vėl nežinau, vėl nežinau 
kur metė bėgantys vėjai Arėjai mane
į kokią dar nematytą žiedynų bedugnę
į kokį  sendintą lopinį
tarp dangaus artemidžių
nugulusį ūką

nenorėjau mylėti
daugiau nenorėjau mylėti
kalbėjau kaip maldą\
kaip užkeikimą
paleiski mane
paleiski mane
pasislėpęs oloj
Ikarai, Orfėjau
daugiau nenorėjau mylėti
crepuscolo

2018-12-17 20:42:33

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kava

Sukurta: 2018-12-20 01:58:49

Čia yra trys smulkmenos:
talžė mane it raganų šluotos (jei tau būtinai reikia to mane), bet galima tiesiog tą mane nuimt;

kur mane metė bėgantys vėjai arėjai (čia tas mane būtinas)
paskutinė eilutė : nenoriu daugiau.

aišku, čia subjektyvu. tiesiog tokia mano klausa.
visais atvejais eilius puikus

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2018-12-18 21:57:15

Jūsų paieškos mūsų civilizacijos kultūros ištakose, šliejimasis prie mitologijos yra skiriamasis kūrybos bruožas, reikalaujantis išprusimo ir mąslumo. Skubrus ir paviršutiniškas skaitymas neįmanomas. Įdomi motyvacija išeiti už ego ir į tas menes nusivesti drįstančius eiti kartu. Džiaugiuosi, kad savų plokščių emocijų giedotojams parodote vertikalę. Galiu tik įsivaizduoti, kaip tai nėra lengva.