Mažas mėlynas taškas

Santrauka:
2097 metais Žemę galų gale ištiko ilgai pranašauta atominė apokalipsė. Laimingajai saujelei išlikusiųjų į pagalbą atskubėjusi sapikogitų rasė iš tolimos planetos, išgabena juos iš mirštančios planetos ir priglaudžia savo namuose. Bent jau tokia yra oficiali istorija. 2300 Žemės metų išvakarėse visi gyvieji liudininkai jau mirę ir žmonės ima abejoti šia istorijos versija. Ar Žemė iš tiesų tėra atominė dykynė? Ar sapikogitai iš tiesų yra gerieji išgelbėtojai ar viso labo grėsmingi pagrobėjai?
Luna prisiglaudė prie didžiulio teleskopo okuliaro. Juodoje tuščioje erdvėje išvydo melsvą skritulį. Tokį vaiskų, šviesų plotelį šaltoje kosmoso naktyje. Matė, o gal tik tarėsi matanti, atmosferoje plaukiančius debesis, po jais šmėkščiojančius kontinentus, vandenynų ribas, žalius miškų plotus ir taip troško, kad tą vaizdą teleskopas dar galėtų padidinti, kad ji galėtų pažvelgti iš arčiau, pamatyti kaip iš tiesų atrodo žemės paviršius: ar dabar ten iš tiesų siaučia radioaktyvios smėlio audros, ar vis dar, kaip prieš daugybę tūkstantmečių ošia platūs žali miškai; ar kažkada didžiuliuose miestuose iš tiesų nebėra gyvybės, ar jie vis dar toliau auga ir plečiasi.
Tačiau to ji negalėjo. Šito pamatyti nebegalėjo niekas, nežinojo niekas. Jau maždaug šimtą metų net sapikogitų tyrinėtojų laivai neskrido Žemės link. Vienintelis būdas pamatyti tai, kas daugybei žmonių kartų buvo namai, buvo šis teleskopas. Ir tai tik vieną kartą per daugybę metų, kai Chirtu planetos, dabartinės jų gyvenamosios vietos, išsidėstymas saulės sistemos atžvilgiu buvo palankus.
– Luna, – kažkas bakstelėjo į jos petį pirštu, – gal jau leisi ir kitiems pažiūrėti?
Mergina atsiduso ir pasitraukė nuo teleskopo. Auklėtoja dar kažką pasakojo, bet Lunai nebebuvo įdomu. Nulipusi nuo apžvalgos aikštelės sustojo prie jau laukiančių klasiokų grupelės. Po ilgos ekskursijos jau skaudėjo kojas ir pamačiusi laisvą vietą jau norėjo prisėsti, kai salės kampe pamatė Deimą. Jo veidas kaip visuomet buvo nušviestas komunikatoriaus ekrano. Deima nekęsdavo švaistyti laiko. Luna tikėjosi, kad bent jos pačios jis vis dar nelaiko laiko švaistymu.
– O ką čia darai? – greitakalbe išpylė, prisėlinusi prie draugo. Deima krūptelėjo ir staigiai priglaudė komunikatorių prie krūtinės.
– Luna! – šviesūs antakiai ant kaktos susiraukė, bet mergina pamatė ir nežymią šypsenėlę tramdomą lūpose. Ne, ji vis dar nebuvo laiko gaišimas.
– Ar vėl užsiimi kažkuo neleistino? – tyliai sušnibždėjo palei jo ausį.
Melsvos akys įdėmiai pažvelgė į ją, bet lūpos nebesujudėjo. Taip, jis atsargus ne be reikalo. Niekuomet nežinai kas gali klausytis. Tiesą pasakius, ir Lunos tėvai nepritartų idėjoms, kurias nešiojosi Deimos namiškiai ir jų bendraminčiai. Būtent todėl ir nenorėjo jo išduoti. Neįsivaizdavo kaip reikėtų gyventi tada, kai jai būtų uždrausta bendrauti su Deima. Neprisiminė ar kada buvo toks gyvenimo etapas, kai jiedu nebūtų buvę draugai.
– Ateisi vakare į susirinkimą? – galop tyliai paklausė vaikinas.
Luna vėl nukreipė žvilgsnį į teleskopą. Niekada nesijautė nelaiminga. Jai patiko žmonių miestas apgaubtas nuo Chirtu atmosferos apsauginiu gaubtu, patiko sapikogitai, atvykstantys į mokyklą juos mokyti planetos geografijos ir politikos, patiko net tai, kad jau žinojo, jog pagal savo gebėjimus po mokyklos baigimo bus išsiųsta dirbti į Helaveriją. Lunos niekuomet neįtikino tos sąmokslo teorijos neva sapikogitai buvo pagrobėjai parsivežę žmones iš klestinčios Žemės vien savo eksperimentų ir mokslinių tyrimų vardan, ji nebelaikė to mėlyno taškelio kosmoso platybėse savo namais, jos namai buvo čia. Su Deima. Ir būtent todėl Luna neketino jo išduoti ir palikti. Net ir dabar, kai buvo tikra, kad jis klysta. 
Samanėlė

2018-12-13 21:52:46

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): krokodilas

Sukurta: 2019-02-14 00:38:11

Perskaičiau ir man patiko. Bet iškilo daug klausimų į kuriuos norisi gauti atsakymus. Kas privertė abejoti tų ateivių gerais ketinimais, jei pirmieji išgelbėtieji jau seniai mirę? Kodėl abejojama tik po šitiek daug metų? Iš saujelės išgelbėtųjų jau susidarė miestas, kraujomaiša? :) Lunos charakteris prieštarauja pats sau. Pradžioje ji labai domisi Žemės planeta, o pabaigoje jau jai ta planeta visai nerūpi.