Ilgai tylėjai, drąsinai save,
Kitų džiaugsmu bandei kvėpuoti,
Bet spurda žodžiai, vangūs laukime,
Gūdu. Šiltai
          gyvent neduota.
 
Ramybės šliūkšteli banga, kai kam
Pasaulis patiestas po kojom.
Kraujuoji vėl, o būti sužeistam
Žiauru, kai
          hienų nestokojam.
 
Šakalai kiauksi, grobio tyko vis,
Tik atsipūsk, užmiršk budrumą
Ir pasijusi lyg krante žuvis,
Pristigus oro,
          be svarbumo.
 
Ar kas įmes į vandenį tave,
O gal paspirs tolyn į žvyrą,
Lyg slinktumei judria gatve,
Vis užkliūvi, kai
            rankos svyra.
 
Ir stop! Kantrybė tąsyk – prabanga,
Sunku neklupti užkabintam.
Perkūnas trinkteli kažkur staiga,
Žybt akyse
          rūkų žibintai.
 
Rūkų žibintai – prošvaistė trumpam,
       Kai sąžinė vos kibirkščiuoja.
Ramybė, sakote, ateis viskam,
Kada išneš
           į priekį kojom.