Ko paniškai bijau

Nepriekaištauki už liūdnus žodžius –
Rudens migla mintis, jausmus užklosto
Ir glėbio ankštys, baigiančios uždžiūt,
Prarado trauką būt klajūnų uostu.
Dar niekad nežeidė taip spengianti tyla
Ir negraudino vienišystės dykros.
Taip, mano kalbos – gyžtanti sula,
Kai viskas laikina, trapu ir nebetikra.
Zirziu dėl to, kad paniškai bijau,
Jog savo juslėmis tavęs nebepažinsiu,
Kai už langų tamsiau, tamsiau, tamsiau,
Kai čeža snaigės it atsargūs žingsniai,
Bet kas ateina, aš nebematau,
Ne langas – žvilgsnis šerkšno raštais anka.
Tik vienas priesakas, malda, skirtoji tau – 
Paduok man ranką, duok dabar man ranką.
Nijolena

2018-12-11 08:26:04

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2018-12-11 10:38:02

Taip dabar toks metas, kai darosi ilgu, ir kartais užtenka tik rankos, lyg pačio geriausio ramsčio dienų pilkumoje. tai didelis turtas ranka.

Vartotojas (-a): daliuteisk

Sukurta: 2018-12-11 08:34:52

Paduokim viens kitam rankas –/ Tegu išeina per gruodžio dykras/ Mūsų vienišystė/ Tegu palieka vien tik tai, kas tikra.