Įdomu tik man

Aras sunkokai mynė pedalus. Ilgesnę nei koks šimtas metrų atkarpą paskutinį kartą dviračiu įveikė ne mažiau nei prieš dešimt metų. Be to, melsvas „Rambynas“ jau buvo „apsilupęs“, šiek tiek girgždėjo, o vairas pamažėl suko į kairę.
Toks važiavimas ir ką tik užnugaryje palikto paukštyno kvapas norom nenorom atgaivino vaikystės prisiminimus. Anksčiau praeities vaizdai sukeldavo ir jausmus, emocijas. Tačiau jau kuris laikas buvo ramu. Tyku. Nebūtų teisinga įvardinti „tuštuma“, bet tas atitolimas, savaiminis atsiribojimas nuo jaunystės dienų kėlė slogias mintis. Kaip braškės, kurių kvapas ir skonis kažkur iškeliavo, palikdami tik išdailintą vaizdelį.
Prieš savaitę tą dvylikos kilometrų atstumą Aras dar sukorė savo nenuspėjamai burzgiančiu automobiliuku. Deja, šiam nepataisomai sugedus, į situaciją teko pažvelgti kūrybiškai.
– Na ką, štai ir mes, – burbtelėjo sau po nosimi vyrukas. – Kaip laikotės, gerbiamieji? Gal dar paaugot?
Aras užsinešė dviratį ant statoko kalnelio. Pailgas retkarčiais pjaunamos pievelės ruožas mirgėjo nuo įvairių veiklos pėdsakų. Kai kur augo pavasarį pasodinti medeliai. Klausimus kėlė plati, bet negili duobė. Prie ąžuoliuko gulėjo akmenų krūva.
Atsigėręs vandens ir kelias minutes godžiai dairęsis, šeimininkas iš įrankių namelio atsinešė du kibirus. Įsikrovė po kelis akmenis ir nupūškavo iki miškelio. Jo centre buvo iškirsta rato formos proskyna. Aras rūpestingai iškėlė iš kibirų raudonus, juodus, o dažniausiai baltus akmenis. Dar penki „reisai“ ir visa krūva jau puikavosi naujoje vietoje.
– Pamatysite, brangieji, mums čia bus gera, – šypsojosi Aras, gurkšnodamas arbatą iš termoso.
Netrukus vyras ėmė akmenis dėlioti. Rūšiavo. Pagal dydį, formą ir spalvą. Valandėlę patrypčiojęs bei stropiai kažką apgalvojęs, pradėjo pagrindinį darbą. Akmenys palengva atgulė vienas greta kito taip, kad iš jų krūvos išaugo tvarkinga pakyla. Apvali, su plokščia, lygia viršūne. Aro veidas darėsi vis šviesesnis. Dar vienas arbatos puodelis ir gabalėlis šokolado parengė baigiamiesiems darbams.
Aukuras buvo dailus, tvarkingas. Galbūt „didingu“ tuomet jo dar negalėjai pavadinti – kaip ten bebūtų, aukštis nesiekė ir metro. Ir visgi nuo takelio vos pažvelgus į proskyną ir pamačius jos centre išvaizdų aukurą, apėmė palaimingas pasigėrėjimas.
Statytojas nudūmė rinkti medžio šakų. Sudžiūvę ąžuolo lapai, sauja šiaudų ir vienodo ilgio pagaliukai tarsi pagal generolo komandas susirikiavo pirmajam laužui. Atėjo ilgai laukta akimirka. Aras pilkomis dienomis dažnai apie ją svajojo. Kai ant aukuro pagaliau šokinėjo liepsnos liežuviai, o ąžuolų ir liepų viršūnes jau kuteno dūmai, Aro veidas staiga pasikeitė.
– Mano... Mūsų brangieji, mylimieji dievai, – tyliai, pakiliu balsu tarė vyriškis. – Aš dar nežinau, kaip tinkamai į jus reikia kreiptis. Taip, ne kartą buvau bendraminčių tarpe prie kitų šventų ugnelių ir mačiau, kaip tai daroma. Girdėjau jų maldas ir pats noriai su jais giedojau, šokau ir aukojau. Vis dėlto negaliu būti tikras, kad būtent taip elgėsi ir mūsų protėviai jus gerbdami ir garbindami. Daug kas buvo prarasta, užmiršta. Išguita ir sumeluota. Todėl aš žinau tik tai, kad jūs esate. Ir tai, kad aš jus myliu. Jūs – mano sielos džiaugsmas. Taip, jūs, senieji mūsų dievai, esate tikri ir logiški. Jūs natūralūs. Kartu, išvien su gamta. Esate tikrovė, reiškiniai. Pastebėti, apibendrinti ir pavadinti. Dėsniai. Tiesa. Teisybė. Suvokiami ir paaiškinami protu. Jaučiami, nes tokie artimi mūsų prigimčiai.
Aras išsakė mintis apie Baltų tikėjimą. Kiek pastovėjęs, atnešė daugiau šakų. Kūrendamas šventąją ugnį, ėmė kalbėti apie savo kasdienybę, rūpesčius ir siekius. Galiausiai kalbą užbaigė ryžtingai tardamas:
– Mes būsime drauge. Aš ir jūs. Aš žinau, kad jūs man padedate. Kalbu su jumis visur, kur matau medžių viršūnes. Jaučiu jūsų energiją ir išmintį tuomet, kai labiausiai reikia. Už tai, o kartu ir iš meilės jums bei pareigos prieš protėvius aš prisiekiu jus pagerbti šioje vietoje. Kartu mes stiprūs.
Saulei leidžiantis, vyrukas ėmėsi kitų darbų. Trimeriu pjovė upelio pakrantės žolę. Sutvirtino neseniai sumeistrautą komposto dėžę.
Grįžtant namo, reikėjo planuoti kitos dienos darbus. Laukė trys nemalonūs skambučiai darbo reikalais, vizitas pas gydytoją ir jaunėlio parvedimas iš darželio. Žmona išvyks kelioms dienoms pas mamą, tad vaikus teks prižiūrėti vienam. Gerai, kad vakar buvo parduotuvėje. Makaronų ir kiaušinių yra.
Albus Frenulum

2018-12-09 21:28:55

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...