Debesėlis ir Kaliausė

Debesėlį barė, barė... 
Broliai debesys: – Negeras. 
Žemę girdome vieni, 
O tu svajones skini! 

Barė, barė… kol pajuodo, 
O pajuodęs, plyšo. Gruodas 
Į pievelę biro, žiro... 
Nesusemtų dešimt vyrų. 

Kruopų daug baltų prikrito. 
Kur girdėta, kur matyta, 
Vasaros žaliu laiku 
Žemė žiltų, kad sniegu?! 

– Negerai, – kaliausė tarė, 
Žvirbli, debesėlis – geras. 
Pikto – niekam nelinkėjo... 
Šneką jų išgirdo vėjas. 

O išgirdęs: – Šu, šu, šu, – 
Ošė, – žinią aš nešu. 
Ir skvernais tik suplasnojo, 
Skrido, skrido, kol sustojo, 

Debesėlį nuramino, 
Kaip raminti, vienas žino. 
Pasakėlę gal jam sekė, 
Kad baltutis, linksmas tapo? 

Žydi vasaros palaukės, 
Debesėlis plaukia, plaukia. 
Jį kaliausė žvilgsniu gliaudo, 
Skrybėle mojuoja šiaudo!
nakviša

2018-12-04 14:51:16

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2018-12-05 08:48:16

;)  Žaisminga, gyva...