Pažiūrėk – aplink pilkuma, tarsi plonytė styga, skamba viduje. Toks nejaukus virpesys gergždinčioje, juodoje nuogo medžio šakoje...

Taip trūksta balto jaukumo, tos trapios sekundinės  spalvos, kad galėtum pajusti ateinantį kažką svarbaus... Kažką jaudinančiai artimo ir tuo pačiu naujai gimstančio. Gamtos įsčiose sustoja laikas, mėgindamas užgimt vis naujuose laikrodžiuose. Reikia tiek nedaug, tik pasukti rodykles!.. Susipina minčių kasos iš padrikusių voratinklių. Jau jis eina, žingsnis po žingsnio, atplėšia po ląstelę trupančios gyvybės...

Įleisk  jį – Tai Tavo laikas..

r.r.