Didžioji žvaigždė

Dar pabūkime čia, iš kur eiti visai nesinori.
Pirmos dienos žiemos, bet jau speigas įkibęs kietai.
O ant ledo – didžiausia žvaigždė tyliai sveikina gruodį,
Tik širdis nesušalus – jauti juk daugiau nei matai.

Būna dienos, kai norisi brist per tirštėjančią atmintį,
Surikiuoti iš naujo, pamiršti ar dulkes nušveist...
Laikas pasveria, duoda-neduoda ar prideda-atima...
Tyli paukščiai, kažkas juk pradingo su jais...

Vėlei vienu kampu, tik kampu patalų užsikloju
Ir taip šalta, taip šalta, bet norisi viską atleist...
Ir tada gabalėlį didžiosios žvaigždės dovanoji,
Nors įšalus lede...
Ką gi man pažadėti mainais...

2018 m. gruodžio 2 d.
Saulėlydis

2018-12-02 18:36:54

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-12-03 17:56:17

Manau, kad geriausi mainai už dovaną ne tik pažadėti, bet ir ištesėti, tai - atleisti net ir nebūtas nuodėmes. 

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2018-12-02 20:40:20

Ačiū už gabalėlį žvaigždės, mokate matyti ir jausti.