Troškulys

Ar užgošim alsiais kuždesiais 
Smilgų gyvplaukius šiaušiantį vėją?
Ne. Klausysimės jo
Tarsi tirpsmo aistra nebe mums.
Man gali nemeluot,
Jog nektaro srautu nekliedėjai,
Nors godojame to, 
Ko daugiau nei vienam nebebus.
Pasilik, neišeik
It šešėlis į lapkričio naktį,
Nors vienatvės perpus
Jau kadaise nemoku dalint
Ir paguoda menka 
Tai, jog vėtra nepabaigė plaktis
Lyg drungnos šilumos ji iš kūno atėjo atimt.
Dievas mato, bandau
Sieloj kibirkštį menką išsaugot,
Ją įpūstų galbūt
Susapnuotas svaigus bučinys.
Rudeninėj tamsoj
Smilgų gyvplaukiai šiaušias pagaugais.
Tu sudie nesakai, 
Bet iš sapno kažkur išeini.
Kas tai? – klausiu.
– Ruduo, jis lizdus jausmuose susisukęs,
Kranksi šaižiai varnais,
Net per švogždesį vėjo girdžiu.
Bet saldžiais peršuliais
Trokšta gurkšnio sulos mano lūpos
Ir užmigt negaliu
Iki pat pirmutinių gaidžių.
Nijolena

2018-11-27 11:23:56

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-12-01 12:11:50

Eilėse jaučiama ištisa jausmų skalė. Stipru.

Vartotojas (-a): nakviša

Sukurta: 2018-11-29 21:30:58

Tu sudie nesakai, 
Bet iš sapno kažkur išeini.
Kas tai? – klausiu.
– Ruduo, jis lizdus jausmuose susisukęs,
Kranksi šaižiai varnais,
Net per švogždesį vėjo girdžiu.
Bet saldžiais peršuliais
Trokšta gurkšnio sulos mano lūpos
Ir užmigt negaliu
Iki pat pirmutinių gaidžių.

----------------------------------


Ypatingas posmas. Ir man aktualus. Ačiū.