Bėgimas su piemenėliais ir vilkais

kai raudono molio pilies pastate
degdavo laužas
ir slinkdavo ordų šešėliai
sienomis
atsikeldavau nuo aukuro
ir keliavau po pasaulį

kur vėsa gėlė pėdas
ir akmenukai nuriedėdavo įkrisdami į tekantį vandenį
sekdavau paskui piemenėlius
ganančius kiaunes
jų pakabukai man priminė
atgimusias vėles

kažkur mačiau sužybėjusią saulę
gal paskutiniame ledyne
jis nuslinko ir vėl aidėjo šimtmečiai
tarsi atgiję
vėl eros pasiglemžė dar vieną aistras varinėjusį karą
ir stingdė atšalusį kraują
ištraukdamos iš pėdos gėluonį

aš ėjau ir man atrodė
kad kalbantis medis
vis labiau įsišaknija apglėbdamas mane
lyg šventykla
lyg mano kojų nuospaudos būtų auka
lyg išminčiai žinotų, kodėl mane
ir vėl nusineša pučiantis dulkes amžinai skubantis laikas

dar viename žvaigždės švystelėjime
pamačiau pražydusį pasaulį
dar vieną laukinę, kankinę obelį
Nybelungų naktinėj giesmėj

ilgai žiūrėjau į naktį
ir jau mokėjau sugaudyti vėjus
pažaboti sėlinančius iš alkio vilkus
užgesinti mintimis įsiplieskusį laužą
mokėjau pakviesti nebyliai viduramžių raganas
ir Valpurgijaus tamsoje
į save atmušti atskriejusį aidą

žinojau, jog takas vedė ten, kur neužklįsdavo laikas
kur amžinybė praskleidusi plaukus
šėliojo prie krentančio krioklio
ir mano širdies degimas prilygo sprogusiam ugnikalniui
dar vienai kometos uodegą turinčiai saulei

aš krentu, šitiek metų krentu
krentu į Džiaugsmo simfoniją
krentu pro Dunojaus arterijas ir intakus
pro stepių išvešėjusį lauką
ir žirgų naktigones
pro aukurą, saugantį auras
krentu į nesibaigiančią laimę

 
crepuscolo

2018-11-18 22:52:39

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...