Išeiname takais tiesiais, vingiuotais,
Nežiūrint metų laiko ir dienos,
O apsisukt ir grįžt niekam neduota,
Nors minios šauktų:
                       — Grįžki atgalios! 

Grįžti tiktai darbais ir pasakytais žodžiais,
Mielų vaikų, vaikaičių akimis.
Dar ąžuolais senais, kur tavo sakmę ošia
Iškeltomis į aukštį šakomis.
 
Yra dar ir kiti takai, pavasariniai,
Kuriais į žemę leidžiasi žmogus.
Įvystytam į audeklą gilios žydrynės,
Apiberia žiedais net pats dangus.
 
Ir kaip toli, bei kaip ilgai beeitų,
Atsiduria take, kuriuo išeiti reikia.
Ruduo ruduo, toks paslaptingas laikas,
Kai žemėn klevo lapai leidžias.