pokalbis

Paklausk manęs ir aš tau atsakysiu,
kaip atsitiest lemties kelius praėjus,
kai prarandi lig tolei ką turėjai
ir nesuklupti, kai našta sunkėja.

Tu paklausyk – aš paslaptis atversiu, 
tegul tiesos srove širdin tau liejas –
kaip atgailauju dangui nusidėjus, 
kur nuneša mane svajonių fėja.

Neatsakysiu tik, jeigu manęs paklausi –
kodėl taip be atodairos mylėjau... 
Tiesa tikėsi tik patyrus skaudžiai –
gležni drugeliai neskrenda prieš vėją.
Rasojimas

2018-11-13 13:55:28

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2018-11-14 14:25:47

gražu, tiesa ta kad drugeliams suplyšta sparnai, nes jie gležni ir neskrenda prieš vėją.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-11-13 20:07:58

Manau, kad nesunku atsakyti ir į paskutinį klausimą. Jūs sukurta meilei. Būna žmogus pragyvena gyvenimą, sklęsdamas pavėjui, bet ir nepajaučia tikrosios meilės.

Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė

Sukurta: 2018-11-13 16:19:28

Sakau – nereikia, gal, sakau, nereikia.
Ateina laikas, viskas nuskaidrėja.
Vėjuoto būta. Būta ir palaimos.
Ir kartais įveikia drugelis vėją.

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2018-11-13 15:07:03

Labai puiki eilėraščio pabaiga...
Gražus būtų sonetas.  :)