Šešėliai

Praskys vėl žodis, vėl kapam teguosis,
Maldaus, prašys, raudos raudas,
O tu lyg koks svyruoklis gluosnis,
Grąžysi vėjyje savas rankas.
 
Kažin ar vėl buvai sudėjęs bluostą,
Kažkas pernakt kalbės maldas,
Kažkas jau iškeliavo į Dievulio uostą,
Kažkas galbūt tave taip pat į ten gal išsives.
 
Galbūt šešėliuose kažkas labai brangus alsuoja,
Galbūt išėjęs jau į kitą vėjų karalystę,
Galbūt kažką širdis pašauks brangiu, savuoju,
Ak, kaip saldu kaskart ir vėl suklysti.
 
Žinai, kad pats dažniau ir sau meluoji,
Kad tik ant lūpų – ne didžiausia išdavystė.
bitėžolė

2018-11-13 12:39:52

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-11-13 20:53:53

Į šį įvairių jausmų kupiną sonetą atsakysiu vokiečių poeto, filosofo žodžiais:

O ne! Ne, bepročių tuštybė – viltis,
Ji polėkiais dvasią nužymi.
Ne veltui mums kužda širdies išmintis,
Jog tikslui didingam mes gimę.
Klausyk, ką tau sako šis balsas širdies:
Viltis – nepakeičiamas dėsnis lemties!
         (F, Šileris)