Rudeninė aušra ūkanom pasipuošus,
tarsi vakaro nuotaka rūbais baltais,
medžiai droviai nuogi serenadą jai ošia,
tyliai pritaria rūkas bespalviais garsais.

Gimsta pieno spalvoj melancholiškas rytas,              
klampioje nežinioj skęs akių žiburiai.
Keistas nerimas tarsi svetys neprašytas,
minkštame glėbyje paskandins, nepaleis... 

Lapkritinėj migloj bunda miesto alėjos
ir pastirę ražienom bedvasiai laukai –
nebijau rūko monų –  te many lėtai liejas
ta keista paslaptim, kurios dar nežinai...