Vėl lapkričio rytas. Klausaus... Gal gerai, kad nereikia girdėti,
Kaip šaltas lietus slysta langu ir beldžia į stogą.
Ir kvepia tamsa mano tavo sapnais ir miškinėm avietėm,
Kur vasarą rinkom, dabar dar karščiu atsiduoda...

Jau lapkričio rytas. Ir saulė tingi, bet dar išbrenda rūką,
Kas dieną sunkiau viršum žemės save pakylėja.
Apnuogintos šakos aplipusios nerimu ilgesį supą,
Nenukrenta jis netgi purtomas šąlančio vėjo.

Jau lapkritis. Tas, kuris atskleidžia tiesą –
Be lapų miškai, tartum žmonės be saugančios odos.
Turbūt neturėčiau bijot, nes jo gyslom tekėsime dviese.
Toks tas žaismas rudens...
Kartais naujas, o kartais – vienodas...

2018 m. lapkričio 4 d.